Žmonės man sakė, kad jei parodysiu plačiau šį savo dienoraštį, turėsiu į jį ir rašyti dažniau nei kartą per mėnesį. Žinojau, žinojau... Bet, atleiskit, šiuo atveju esu nepavaldi disciplinai, nes Bitė motinėlė internete yra ne dėl darbo, o dėl manęs pačios. Ir kai nesirašo, tai nesirašo, ir tiek.
Kai baigėsi šventinis maratonas, tupėjau sau ramiai, dirbau kitus darbus, ramiu žingsniu zujau aplink namus ir nenorėjau nieko. Tačiau sąstingis pagaliau baigiasi, o mūsų šeima, sąžiningai atgyvenusi pusę lietuviškos žiemos, iškeliauja į amžino pavasario žemę - Tenerifės salą Kanarų salyne.
Tai bus jau antri metai, kai ten praleisime dalį žiemos. Šiemet iškeliaujame net dviems mėnesiams, tiesa, ne visi turės laimę tiek laiko kvėpuoti vandenynui į veidą. Šeimos galva vis dar nemetė darbo dėl "Balžeko bičių" (gal kada nors greitu metu? :), todėl turi grįžti dirbti darbų. Mes su Ona ruošiamės išmokti puikiai ispaniškai ir ištyrinėti Tenerifės bitininkystės pasaulį.
Prieš porą metų lankėmės Rodose, kurį galima vadinti medaus sala. Saulė ten šviečia beveik visas 345 dienas per metus, žydinčių augalų - galybės, net akys raibsta, todėl visos pakelės nusėtos bitininkų automobiliais, kuriuose išrikiuotas jų bitučių darbininkių suneštas derlius. Apelsinų, viržių, čiobrelių, mėtų medus, ir dar galybės pavadinimų, kurių jau neprisimenu. Muilai, kremai, kūno pieneliai, lūpų balzamai su medumi ir bičių vašku - viską galėjai ten rasti. Labai įdomus bitininkystės muziejus pakeliui reklamuojamas tiek kelio ženklų kaip koks pramogų parkas. Galvoju, kad nors Lietuvoje ne taip dažnai šviečia saulė, o vasaros būna lietingos, tačiau bitininką ar turėjusį bičių rasite tikrai kiekvienoje giminėje, taigi galėtume ir mes vadintis medaus šalimi.
Pernai visai nesidomėjau Tenerifės bitėmis. Tik pamenu, kad turguje mačiau bičių pienelį šaldytuviuke, jaunuolis už 15 gramų buteliuką prašė 10 eurų. Tai yra neįtikėtinai pigu, Lietuvoje toks kiekis kainuoja beveik 100 lt.
Kol kas pasiskaitinėjau tik apie medaus rūšis (yra net avokadų - bananų!) ir kad bitininkystė Tenerifėje išgyvena ne pačius geriausius laikus. Pasistengsim pažiūrėti į viską savomis akimis ir paieškoti įdomių receptų.
Hasta luego!
Kai baigėsi šventinis maratonas, tupėjau sau ramiai, dirbau kitus darbus, ramiu žingsniu zujau aplink namus ir nenorėjau nieko. Tačiau sąstingis pagaliau baigiasi, o mūsų šeima, sąžiningai atgyvenusi pusę lietuviškos žiemos, iškeliauja į amžino pavasario žemę - Tenerifės salą Kanarų salyne.
Tai bus jau antri metai, kai ten praleisime dalį žiemos. Šiemet iškeliaujame net dviems mėnesiams, tiesa, ne visi turės laimę tiek laiko kvėpuoti vandenynui į veidą. Šeimos galva vis dar nemetė darbo dėl "Balžeko bičių" (gal kada nors greitu metu? :), todėl turi grįžti dirbti darbų. Mes su Ona ruošiamės išmokti puikiai ispaniškai ir ištyrinėti Tenerifės bitininkystės pasaulį.
Prieš porą metų lankėmės Rodose, kurį galima vadinti medaus sala. Saulė ten šviečia beveik visas 345 dienas per metus, žydinčių augalų - galybės, net akys raibsta, todėl visos pakelės nusėtos bitininkų automobiliais, kuriuose išrikiuotas jų bitučių darbininkių suneštas derlius. Apelsinų, viržių, čiobrelių, mėtų medus, ir dar galybės pavadinimų, kurių jau neprisimenu. Muilai, kremai, kūno pieneliai, lūpų balzamai su medumi ir bičių vašku - viską galėjai ten rasti. Labai įdomus bitininkystės muziejus pakeliui reklamuojamas tiek kelio ženklų kaip koks pramogų parkas. Galvoju, kad nors Lietuvoje ne taip dažnai šviečia saulė, o vasaros būna lietingos, tačiau bitininką ar turėjusį bičių rasite tikrai kiekvienoje giminėje, taigi galėtume ir mes vadintis medaus šalimi.
Pernai visai nesidomėjau Tenerifės bitėmis. Tik pamenu, kad turguje mačiau bičių pienelį šaldytuviuke, jaunuolis už 15 gramų buteliuką prašė 10 eurų. Tai yra neįtikėtinai pigu, Lietuvoje toks kiekis kainuoja beveik 100 lt.
Kol kas pasiskaitinėjau tik apie medaus rūšis (yra net avokadų - bananų!) ir kad bitininkystė Tenerifėje išgyvena ne pačius geriausius laikus. Pasistengsim pažiūrėti į viską savomis akimis ir paieškoti įdomių receptų.
Hasta luego!
