Taip tikrai neatrodau kasdien

Kai vėjas karaliauja už lango, bandydamas augalų liemens tvirtumą, o pirmos naktinės šalnos šienauja medžių lapus, kai dangus spjaudosi lietaus lašais į langą, labai gera prisiminti vasarą. 

Vasarą dirbome ir ilsėjomės. Taip taip, ilsėjomės. Gal dėl to, kad vis dėl to ne full time bitininkai esame, radome progą ir prie lietuviškosios jūros ištrūkti, ir Jonines miškuose atšvęsti. O štai didysis šeimynos bitininkas, Tomo dėdė Jonas tik praėjusį savaitgalį galėjo ištarti žodį "atostogos", nes vasarėlę ne prašoko, o pradirbo. Galės dabar rankas ir akis pailsinti, o čia, Vilniuje, prasidės tikras darbymetis. 

Vasarą pasirodė, kad mūsų aviliai ant stogo domina ne tik mus pačius. Į svečius buvo atkeliavęs Gedmantas Kropis iš žurnalo LAIMA ir Miesto mamos su fotografe Raimonda Vyšnia.

Jie padarė nuotraukų, o mes (aš viena) papozavome taip, kaip tikrai neatrodom kasdien.

Besifotografuodama galvojau, kad jei bitelės cvakteltų man į nugarą, tą akimirką tikrai nesakyčiau apie jas tiek daug gražių žodžių. Ir būčiau pati kalta :)

Bet užteks apie vasarą. Jos liko tik gražus prisiminimas. Įsibėgėja ruduo, o mes jau į dėžutes guldome vaškinius žaisliukus, rikiuojame medų sandėlyje - linkėsime jums nesirgti ir gražiai sulaukti pavasario. 

Pavasaris

Pagaliau pavasaris! Kaip bitės lindėjo avilyje ir susispietę į kamuoliuką šildė vieną kitą, taip ir aš buvau pasislėpusi kažkur tai saloje vidury Atlanto, o grįžusi stengiausi susigaudyti, kas vyksta. Dabar jau viskas aišku: orai kasdien vis labiau šyla, bitelės po žiemos miego vėl kyla į darbus. Jau už gero mėnesio, tikiuosi, galėsime visiems pasiūlyti šviežio gardaus medaus ir prasidės šėlsmas. Medus su agurkais, medus su sūriu, šviežias skystas medus su jogurtu. Saldumas, ne gyvenimas!

Prieš porą savaičių nusipirkusi bičių maisto (kandi tešlos), nuėjau prie mūsų ant namų stogo stovinčių aviliukų. Dar buvo vėsoka, todėl atidarinėti avilio stipriai neplanavau, tik padėti joms maisto ir palaukti šiltesnių dienų. Tačiau vos pravėrusi mūsų mėlynojo avilio dangtį supratau, kad kažkas ne taip. Bitučių nebėra. Praradome šeimą, kurią mums padovanojo Tomo senelis, bitutes, nuo kurių mums viskas ir prasidėjo. Galbūt atrodys, kad esu perdėtai jautri, nes toks gyvenimas, bitės miršta  - ar dėl ligų, ar dėl šalčio, ar dėl maisto trūkumo,  - bet jei skauda praradus artimą savo, tai skauda ir praradus bites. Ir gal dėl to, kad mums taip dar nebuvo nutikę, sušalę koriai ir pabalęs vaškas man vis dar stovi akyse.

Nubraukiau ašarą ir per sniegą (jo dar buvo nemažai) nupėdinau prie žalio avilio - jį mūsų Onytei padovanojo mano senelis, o bitučių šeimą ji gavo iš Tomo dėdės, taip pat Jono Balžeko. Atkeliu pagalvę - yra! Viena lėta ir apspangusi bitelė iš karto prisikabino man prie tinklelio. Atsargiai nupurčiau ją atgal į avilį, padėjau tešlos ir uždariau. Po krūtinę kažkoks palengvėjimas nuvilnijo. Onytės bitės gyvos, o mūsiškį avilį reikės apgyvendinti naujomis, ką jau padarysi.

Ačiū Dievui, dėdės Jono ūkis, kurio medų daugiausia ir ragauja "Balžeko bičių" gerbėjai, nepatyrė didelių nuostolių. Ir sužydėjus visiems augalams, birželį skanausime šviežią medų.

Daugiau nei medus

Įsijungiu šiandien Facebooką ir užgriūva mane lavina pavasario pasveikinimų ir saulės nutviekstų merginų šypsenų. Toks džiugesys iš žmonių liejasi, rodos, žibuoklės jau mėlynuoja jų rankose. Gal jei būčiau Lietuvoje, ir man kalendorinis pavasaris sukeltų tokias mintis: juk kai po Kalėdų ir Naujųjų porą mėnesių virš galvos plyti cepelinų spalvos dangus, atėjęs kovas būna kaip suspindusi šviesa tunelio gale. Tik, nenoriu jūsų liūdinti, tačiau kovas dažnai ir speigais dar pasispjaudo, ir šiluma nedžiugina. Šiemet absoliučiai nesuprantu tos kovo 1-osios euforijos internete, nes jau mėnesį gyvenam ten, kur amžinas pavasaris. Kad čia žiema, suprantu tik iš vietinių: jie savo vaikus megztiniais ir striukėmis aprengia, o mes, atvykėliai saviškius nuogus po smėlį lakstyti išvejam. Papučia vėjukas, tenka įsisiausti į megztinį, o tėvukas ant dviračio man jau sako "que frio!" Suprask, kaip šalta. Parodyčiau aš jiems, kas yra šalta.

Tenerifę, šilumą, saulę ir mūsų hipišką vėjų miestelį El Medano geriausiai užfiksavo draugai: jei įdomu, nuotraukos slypi štai čia:

http://www.paulkind.org/tenerife2/ 

Google Street View vaizdai galėtų būti tokie kaip Paulius fotografuoja... :)

Bet aš ne apie tai. Lietuvoje pavasarį man dažniausiai atneša Kino pavasaris. Net jei ant dar neprabudusios žemės vis dar voliojasi purvino sniego kojinės, laisvės ir šilumos kvapai ima skverbtis į tave.  Tas jausmas ypatingai sustiprėja po filmų išeinant iš kino teatro.. Ir norisi puoštis tik suknelėmis, ir norisi į kiną ir į vakarėlius eiti tik su bateliais, o ilgaaulius mesti per langą. Ir visai nebesinori į darbą, o užsisėdėti kur nors vyną apsikabinus gali beveik iki paryčių.

Šiemet Kino pavasaryje nebūsiu, bet žinau ir noriu rekomenduoti bent jau vieną filmą iš dokumentikos programos.

Daugiau nei medus 

Filmas apie medų, bites ir jų vietą globaliame pasaulyje, tačiau neabejoju, tai, ką ten matome, galime taikyti labai daugeliui sričių. Kad dėl naudojamų pesticidų masiškai žūsta bitės, man jau nebuvo naujiena. Visai neseniai dalyvavau peticijos pasirašyme, kad Europos komisija rekomenduotų uždrausti tam tikrų, ypatingai pavojingų pesticidų naudojimą žemės ūkyje. Tačiau pamatyti, kad žmogaus rankos ne tik nuodija bites,  bet darko harmoningą bičių avilio, kaip gyvo organizmo, modelį vien tam, kad pasiektų didesnio derliaus, didesnio pelno, buvo tikrai labai skaudu. Nes dažnai klausiu: ar mes, žmonės, turime teisę su kitais elgtis tarsi žemėje gyventume vieni, galvodami, kad visa, kas aplinkui  - tik baldai, kuriuos galime stumdyti, kaip norim.

Todėl aš vengiu pirkti masinę produkciją, kurios pagaminimui galiojo tik "pigiau-daugiau" dėsniai, negalvojant nei apie gamtą, nei (dažniausiai) apie kitus žmones. 

Pažiūrėsite šį filmą ir galbūt rinksitės tik žinomo bitininko, o ne beveidės kompanijos medų,  nedidelio ūkio savininkų spaustą alyvuogių aliejų. Galbūt eisite į turgų, kur obuolius ir morkas pardavinėja tas, kuris jas ir užaugino, o ne tas, kuris atsivežė jas iš galai žino kur. Dažniausiai šie žmonės dirba taip, kaip juos išmokė tėvai ir seneliai, jų produktai - jų šeimos garbė ir palikimas. 

Filme "Daugiau nei medus" didelės medaus kompanijos šefas atvažiuoja į milžinišką migdolų plantaciją. Išlipa iš mašinos, išgirsta dūzgiančias bites ir sako "that is the sound of money". Atsiprašau, bet aš tai tokio medaus nenoriu.

Adiós

Žmonės man sakė, kad jei parodysiu plačiau šį savo dienoraštį, turėsiu į jį ir rašyti dažniau nei kartą per mėnesį. Žinojau, žinojau... Bet, atleiskit, šiuo atveju esu nepavaldi disciplinai, nes Bitė motinėlė internete yra ne dėl darbo, o dėl manęs pačios. Ir kai nesirašo, tai nesirašo, ir tiek. 

Kai baigėsi šventinis maratonas, tupėjau sau ramiai, dirbau kitus darbus, ramiu žingsniu zujau aplink namus ir nenorėjau nieko. Tačiau sąstingis pagaliau baigiasi, o mūsų šeima, sąžiningai atgyvenusi pusę lietuviškos žiemos, iškeliauja į amžino pavasario žemę - Tenerifės salą Kanarų salyne. 

Tai bus jau antri metai, kai ten praleisime dalį žiemos. Šiemet iškeliaujame net dviems mėnesiams, tiesa, ne visi turės laimę tiek laiko kvėpuoti vandenynui į veidą. Šeimos galva vis dar nemetė darbo dėl "Balžeko bičių" (gal kada nors greitu metu? :), todėl turi grįžti dirbti darbų. Mes su Ona ruošiamės išmokti puikiai ispaniškai ir ištyrinėti Tenerifės bitininkystės pasaulį. 

Prieš porą metų lankėmės Rodose, kurį galima vadinti medaus sala. Saulė ten šviečia beveik visas 345 dienas per metus, žydinčių augalų  - galybės, net akys raibsta, todėl visos pakelės nusėtos bitininkų automobiliais, kuriuose išrikiuotas jų bitučių darbininkių suneštas derlius. Apelsinų, viržių, čiobrelių, mėtų medus, ir dar galybės pavadinimų, kurių jau neprisimenu. Muilai, kremai, kūno pieneliai, lūpų balzamai su medumi ir bičių vašku - viską galėjai ten rasti. Labai įdomus bitininkystės muziejus pakeliui reklamuojamas tiek kelio ženklų kaip koks pramogų parkas. Galvoju, kad nors Lietuvoje ne taip dažnai šviečia saulė, o vasaros būna lietingos, tačiau bitininką ar turėjusį bičių rasite tikrai kiekvienoje giminėje, taigi galėtume ir mes vadintis medaus šalimi. 

Pernai visai nesidomėjau Tenerifės bitėmis. Tik pamenu, kad turguje mačiau bičių pienelį šaldytuviuke, jaunuolis už 15 gramų buteliuką prašė 10 eurų. Tai yra neįtikėtinai pigu, Lietuvoje toks kiekis kainuoja beveik 100 lt. 

Kol kas pasiskaitinėjau tik apie medaus rūšis (yra net avokadų - bananų!) ir kad bitininkystė Tenerifėje išgyvena ne pačius geriausius laikus. Pasistengsim pažiūrėti į viską savomis akimis ir paieškoti įdomių receptų.

Hasta luego!