Pagaliau pavasaris! Kaip bitės lindėjo avilyje ir susispietę į kamuoliuką šildė vieną kitą, taip ir aš buvau pasislėpusi kažkur tai saloje vidury Atlanto, o grįžusi stengiausi susigaudyti, kas vyksta. Dabar jau viskas aišku: orai kasdien vis labiau šyla, bitelės po žiemos miego vėl kyla į darbus. Jau už gero mėnesio, tikiuosi, galėsime visiems pasiūlyti šviežio gardaus medaus ir prasidės šėlsmas. Medus su agurkais, medus su sūriu, šviežias skystas medus su jogurtu. Saldumas, ne gyvenimas!
Prieš porą savaičių nusipirkusi bičių maisto (kandi tešlos), nuėjau prie mūsų ant namų stogo stovinčių aviliukų. Dar buvo vėsoka, todėl atidarinėti avilio stipriai neplanavau, tik padėti joms maisto ir palaukti šiltesnių dienų. Tačiau vos pravėrusi mūsų mėlynojo avilio dangtį supratau, kad kažkas ne taip. Bitučių nebėra. Praradome šeimą, kurią mums padovanojo Tomo senelis, bitutes, nuo kurių mums viskas ir prasidėjo. Galbūt atrodys, kad esu perdėtai jautri, nes toks gyvenimas, bitės miršta - ar dėl ligų, ar dėl šalčio, ar dėl maisto trūkumo, - bet jei skauda praradus artimą savo, tai skauda ir praradus bites. Ir gal dėl to, kad mums taip dar nebuvo nutikę, sušalę koriai ir pabalęs vaškas man vis dar stovi akyse.
Nubraukiau ašarą ir per sniegą (jo dar buvo nemažai) nupėdinau prie žalio avilio - jį mūsų Onytei padovanojo mano senelis, o bitučių šeimą ji gavo iš Tomo dėdės, taip pat Jono Balžeko. Atkeliu pagalvę - yra! Viena lėta ir apspangusi bitelė iš karto prisikabino man prie tinklelio. Atsargiai nupurčiau ją atgal į avilį, padėjau tešlos ir uždariau. Po krūtinę kažkoks palengvėjimas nuvilnijo. Onytės bitės gyvos, o mūsiškį avilį reikės apgyvendinti naujomis, ką jau padarysi.
Ačiū Dievui, dėdės Jono ūkis, kurio medų daugiausia ir ragauja "Balžeko bičių" gerbėjai, nepatyrė didelių nuostolių. Ir sužydėjus visiems augalams, birželį skanausime šviežią medų.
Prieš porą savaičių nusipirkusi bičių maisto (kandi tešlos), nuėjau prie mūsų ant namų stogo stovinčių aviliukų. Dar buvo vėsoka, todėl atidarinėti avilio stipriai neplanavau, tik padėti joms maisto ir palaukti šiltesnių dienų. Tačiau vos pravėrusi mūsų mėlynojo avilio dangtį supratau, kad kažkas ne taip. Bitučių nebėra. Praradome šeimą, kurią mums padovanojo Tomo senelis, bitutes, nuo kurių mums viskas ir prasidėjo. Galbūt atrodys, kad esu perdėtai jautri, nes toks gyvenimas, bitės miršta - ar dėl ligų, ar dėl šalčio, ar dėl maisto trūkumo, - bet jei skauda praradus artimą savo, tai skauda ir praradus bites. Ir gal dėl to, kad mums taip dar nebuvo nutikę, sušalę koriai ir pabalęs vaškas man vis dar stovi akyse.
Nubraukiau ašarą ir per sniegą (jo dar buvo nemažai) nupėdinau prie žalio avilio - jį mūsų Onytei padovanojo mano senelis, o bitučių šeimą ji gavo iš Tomo dėdės, taip pat Jono Balžeko. Atkeliu pagalvę - yra! Viena lėta ir apspangusi bitelė iš karto prisikabino man prie tinklelio. Atsargiai nupurčiau ją atgal į avilį, padėjau tešlos ir uždariau. Po krūtinę kažkoks palengvėjimas nuvilnijo. Onytės bitės gyvos, o mūsiškį avilį reikės apgyvendinti naujomis, ką jau padarysi.
Ačiū Dievui, dėdės Jono ūkis, kurio medų daugiausia ir ragauja "Balžeko bičių" gerbėjai, nepatyrė didelių nuostolių. Ir sužydėjus visiems augalams, birželį skanausime šviežią medų.
