2013 m. kovo 1 d., penktadienis

Daugiau nei medus

Įsijungiu šiandien Facebooką ir užgriūva mane lavina pavasario pasveikinimų ir saulės nutviekstų merginų šypsenų. Toks džiugesys iš žmonių liejasi, rodos, žibuoklės jau mėlynuoja jų rankose. Gal jei būčiau Lietuvoje, ir man kalendorinis pavasaris sukeltų tokias mintis: juk kai po Kalėdų ir Naujųjų porą mėnesių virš galvos plyti cepelinų spalvos dangus, atėjęs kovas būna kaip suspindusi šviesa tunelio gale. Tik, nenoriu jūsų liūdinti, tačiau kovas dažnai ir speigais dar pasispjaudo, ir šiluma nedžiugina. Šiemet absoliučiai nesuprantu tos kovo 1-osios euforijos internete, nes jau mėnesį gyvenam ten, kur amžinas pavasaris. Kad čia žiema, suprantu tik iš vietinių: jie savo vaikus megztiniais ir striukėmis aprengia, o mes, atvykėliai saviškius nuogus po smėlį lakstyti išvejam. Papučia vėjukas, tenka įsisiausti į megztinį, o tėvukas ant dviračio man jau sako "que frio!" Suprask, kaip šalta. Parodyčiau aš jiems, kas yra šalta.

Tenerifę, šilumą, saulę ir mūsų hipišką vėjų miestelį El Medano geriausiai užfiksavo draugai: jei įdomu, nuotraukos slypi štai čia:

http://www.paulkind.org/tenerife2/ 

Google Street View vaizdai galėtų būti tokie kaip Paulius fotografuoja... :)

Bet aš ne apie tai. Lietuvoje pavasarį man dažniausiai atneša Kino pavasaris. Net jei ant dar neprabudusios žemės vis dar voliojasi purvino sniego kojinės, laisvės ir šilumos kvapai ima skverbtis į tave.  Tas jausmas ypatingai sustiprėja po filmų išeinant iš kino teatro.. Ir norisi puoštis tik suknelėmis, ir norisi į kiną ir į vakarėlius eiti tik su bateliais, o ilgaaulius mesti per langą. Ir visai nebesinori į darbą, o užsisėdėti kur nors vyną apsikabinus gali beveik iki paryčių.

Šiemet Kino pavasaryje nebūsiu, bet žinau ir noriu rekomenduoti bent jau vieną filmą iš dokumentikos programos.

Daugiau nei medus 

Filmas apie medų, bites ir jų vietą globaliame pasaulyje, tačiau neabejoju, tai, ką ten matome, galime taikyti labai daugeliui sričių. Kad dėl naudojamų pesticidų masiškai žūsta bitės, man jau nebuvo naujiena. Visai neseniai dalyvavau peticijos pasirašyme, kad Europos komisija rekomenduotų uždrausti tam tikrų, ypatingai pavojingų pesticidų naudojimą žemės ūkyje. Tačiau pamatyti, kad žmogaus rankos ne tik nuodija bites,  bet darko harmoningą bičių avilio, kaip gyvo organizmo, modelį vien tam, kad pasiektų didesnio derliaus, didesnio pelno, buvo tikrai labai skaudu. Nes dažnai klausiu: ar mes, žmonės, turime teisę su kitais elgtis tarsi žemėje gyventume vieni, galvodami, kad visa, kas aplinkui  - tik baldai, kuriuos galime stumdyti, kaip norim.

Todėl aš vengiu pirkti masinę produkciją, kurios pagaminimui galiojo tik "pigiau-daugiau" dėsniai, negalvojant nei apie gamtą, nei (dažniausiai) apie kitus žmones. 

Pažiūrėsite šį filmą ir galbūt rinksitės tik žinomo bitininko, o ne beveidės kompanijos medų,  nedidelio ūkio savininkų spaustą alyvuogių aliejų. Galbūt eisite į turgų, kur obuolius ir morkas pardavinėja tas, kuris jas ir užaugino, o ne tas, kuris atsivežė jas iš galai žino kur. Dažniausiai šie žmonės dirba taip, kaip juos išmokė tėvai ir seneliai, jų produktai - jų šeimos garbė ir palikimas. 

Filme "Daugiau nei medus" didelės medaus kompanijos šefas atvažiuoja į milžinišką migdolų plantaciją. Išlipa iš mašinos, išgirsta dūzgiančias bites ir sako "that is the sound of money". Atsiprašau, bet aš tai tokio medaus nenoriu.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą