Grožis

Visoms būna rytų, kai atsibudusi pažiūri į veidrodį ir sunkiai pasakysi, kad esi princesė, ką tik miegojusi 10 valandų pūko pataluose. Man tokios princesės paveikslas visada išnyra prisiminus Audrey Hepburn ir filmą "Atostogos Romoje". Štai ji, ką tik atsikėlusi:

Visai neseniai aptikau puslapį Ema's Herbs, kuriame buvo pasidalinta receptu, kuris padeda tais atvejais, kai esi TIKRAI ne Audrey Hepburn.

Medaus nauda sveikatai buvo žinoma dar prieš mūsų erą, o šumerų dantiraščio lentelėse rasta receptų su medumi. Todėl man labai gražu, kad net ir praėjus tūkstančiams metų, mes nepamirštame, kad grožiui ir gerai savijautai kartais reikia tikrai ne sintetinių tonikų ar losjonų, o paprasčiausių gamtos dovanų, kurios beveik visada po ranka.

Citriną su medumi maišome, kai peršalam (dar pridėjus imbiero iš viso atominis sveikatos kokteilis išeina), o čia pateiktas veido valymo patarimas.

Jį perskaičiusi sugalvojau vieną gudrybę. Rytais mėgstu atgaivinti veidą šalto ledo gabaliuku. Tiesiog pasiimu jį į rankas ir vedžioju po kaktą, skruostus, smakrą, vengdama tik jautresnės paakių odos. Šaltis stangrina odą ir suteikia žvalumo. O dabar ištirpdžiau vandenyje medaus ir užšaldžiau. Oda gaus ir medaus vitaminų! Pabandykit :)

Šeima

Pažiūrėkite į bičių avilio prieigas karštą ir saulėtą vasaros dieną. Gerai įsižiūrėję pamatysite gerai sustyguotą bičių šokį: vienos įlekia, kitos išlekia, vienos įlekia, kitos išlekia. Tos, grįžtančios su nektaru ant kojelių, sekundei stabteli ir lukteli, pirmos pro duris praleidžia išeinančias. Jokio stumdymosi, jokios skubos, tik juvelyriškai plasnojantys sparneliai ore ir garsas, švelnus bzzz.

Šeima. Motinėlė. Darbininkės. Tvarka. Harmonija. Puikus darbų pasiskirstymas.

Kai įdėmiai žiūri į bičių avilį, atrodo, kad jų pasaulis tobulas. O kad mes, žmonės daugiau iš jų pasimokytume...

Mūsų avilys - Vilniuje, prie Vilnelės. Tik ne ant žemės, o ant namo stogo, arčiau saulės. Šalia liepų ir šalia užupiečių balkonuose prisodintų gėlių. Avilys vienas - tik jau nebeilgai. Bet kuris bitininkas pasakys, kad po vieną avilį laikyti tiesiog negalima. 

Avilį ir bičių šeimą gavome dovanų iš mano vyro Tomo senelio, jau amžiną atilsį garsaus bitininko Jono Balžeko. Sakė, imkit, auginkit, puoselėkit, kaip ir savo šeimą. Taip ir darome, o aš kartais galvoju, kad mūsų bičių gyvenimas nejučia tampa ir mūsų gyvenimo atspindžiu.

Pirmą žiemą ant stogo peržiemoję bitės pavasarį pasitiko taip gerai išsilaikę, kad nebetilpo avilyje. "Velniškai stipri šeima", - galvą tuomet kraipė dar gyvybingas ir darbingas senelis. Šeima nebeišsiteko avilyje, taip ir mums su Tomu nebeužteko tik mūsų dviejų. Mano pilve apsigyveno žmogutis, kuris dūminės kvapą užuodė ir bičių zvimbimą girdėjo iki pat gimimo. 

Dabar mes esame trise - šalia manęs ir Tomo atsirado mažoji Ona, kuriai bitės kol kas dar labiausiai patinka žaislų pavidalu, o medus ragautas tik per mamos pieną. Bet, o mano Ona, viskas dar prieš akis!

Senelis, arba diedukas, kaip jį visi vadino, baigė savo prasmingą gyvenimą šioje žemėje, o Tomas kartu su kitais anūkais ir giminėmis paveldėjo keletą Nuotekų kaime Ukmergės rajone esančių avilių. Balžekas iškeliavo, liko jo bitės. Jomis pažadėjome rūpintis ir taip sugalvojome "Balžeko bites", prekinį ženklą, kuris neleistų pamiršti to, kuo Jonas Balžekas šventai tikėjo iki gyvenimo pabaigos. Kad medus ir bičių produktai yra sveiko ir laimingo gyvenimo eliksyras, kad bičių pasaulis žmogų daro geresniu, kad darbas ir bitėms ir žmogui yra didžiausia vertybė.

Šiame blog'e - mūsų avilio ir mūsų šeimos kasdienybė. Kartais ji švelniai varva pro lūpas kaip šviežias medus nuo balto sūrio riekelės, kartais ją tarsi sutvirtėjusį medų reikės iškrapštyti iš stiklainio dugno.

Tikiuosi, kad susitiksim. Bzzz