Liv Ullmann

Just when I thought I was out, THEY PULL ME BACK IN! Taip įmituodamas Al Pacino sakė susilaižėlis (plaukus) Silvio mano mėgstamam seriale "Sopranai". Taip dabar sakau aš: kai jau galvojau, kad pabėgau, jis ir vėl mane įtraukė. Kas tas jis? Kinas.

Beveik visą savo suaugusio žmogaus gyvenimą vienaip ar kitaip buvau susijusi su filmais ir kinu. Toji meilė virto rutina ir galų gale aš, kaip batsiuvys be batų, nebežiūrėjau filmų, o tik apie juos rašiau, kalbėjau, planavau, reklamavau.

Norėjau gimus Onai atsipūsti, kad kinas vėl man būtų šventė, kad po filmų nenorėčiau miegoti (o ne jie man padėtų užmigti), kad eidama namo iš kino teatro žingsnius girdėčiau kitaip, tarsi įgarsintus filmui.

Į mano naują gyvenimą ryškiau įsiliejo medus ir kiekvieną dieną tuo labai džiaugiuosi. Bet praėjusį sekmadienį, THEY PULL ME BACK IN. Tik įvyko šis tas naujo: tas sugrįžimas į kino pasaulį buvo pasaldintas ir medumi.

Į Vilnių buvo atvykusi kino legenda Liv Ullmann. Sunku būtų trumpai išvardinti visus jos pasiekimus, bet pasauliui ji labiausiai žinoma kaip Ingmaro Bergmano mūza, filmų aktorė, o jos vaidmenys ne sykį buvo nominuoti oskarams, palmės šakelėms ir auksiniams gaubliams. O apskritai tai ji yra istorijos dalis, daugeliui vyresnių už mane žmonių buvusi etalonas - moters ir aktorės. Ir man brangios Izoldos dėka aš turėjau galimybę su ja susipažinti ir pasišnekėti. Visą interviu galėsite šeštadienį išgirsti per Lietuvos radiją, laidą "Kultūros savaitė".

O aš iki šiol negaliu atsigauti ir patikėti, kiek energijos man įpūtė susitikimas su dabar jau brandaus amžiaus (Liv Ullmann  - 73 metai) moterimi. Visi po pokalbio su ja išeidavo švytintys! Tai, manau, ir yra asmenybės didybė: įkvėpti paprastai, šiltai, nuoširdžiai kalbant nepaprastus dalykus.

O kur medus? Per vieną festivalio patikėtinį perdaviau Liv Ullmann "Balžeko bičių" medaus stiklainėlį. "Patikėtinis" mane patikino, kad ji nusišypsojo. Aš nežinau, ar medus iškeliavo kartu su Liv Ullmann į namus, tačiau mūsų stiklainėlį tikrai lytėjo jos pirštai. Gera tai žinoti ir naiviai svajoti, kad kada nors medų ragautų ir kiti dideli žmonės.

Vietoje pabaigos, kad neskambėtų per daug romantiškai:

Lietuva yra neįtikėtinas kraštas, nes nors čia netrūksta išsilavinusių žmonių, manau, tik 0.05 proc. žino, kas ji tokia. Mūsų kino žinios dažnai pasibaigia tokiomis ikoninėmis įžymybėmis kaip Sophie Loren, plačiai žinome tik tai, kas tikrai masiška.Su drauge kalbėjomės, kad po interviu su ja komentarus būdavo galima ant pirštų skaičiuoti, o ir tie iš serijos "kaip prastai atrodo sena švedė" (norvegė ji, jeigu ką)
Bet šia proga apie kino neišsilavinimą norėčiau pacituoti porą juokingų eilučių iš Kristinos Sabaliauskaitės naujos knygos "Danielius Dalba ir kitos istorijos", apsakymas "Mirtis Vilniuje":
"Aktoriai - dar ir narcizai. O dar jeigu jie priklausomi nuo šlovės...Ir atsiduria Vilniuje... Čia su "Oskaru" gali nebent išsivalyti užsikimšusį unitazą, su Venecijos "Liūtu" - paremti duris, o su "Palmės šakele" pasikasyti nugarą."

Laimė dėžutėje

Žiūriu, kad kiekvieną savo įrašą pradedu nuo šeimos narių paminėjimo. Matyt, kitaip negaliu, nes ir dabar noriu pradėti "mano tėtis sakydavo..." :) Gal nieko tokio, o net ir labai gerai, tai, matyt, reiškia, kad šeima man ypatingai svarbi.

Taigi, mano tėtis sakydavo, kad nieko nereikia daryti galvojant tik apie pinigus. Nes jei darbą darysi dėl pinigų, jie tikrai neateis. Aš, kaip ir visos dukros, mažytė šventai tikėjau visais tėčio žodžiais. Ėjo metai, kai supratau, kad šio posakio mano tėtis pats nesugalvojo. Taip pat supratau, kad galvok apie pinigus ėmęsis kad ir nemėgstamo darbo, bet juodai atidirbsi - į piniginę tikrai priskris kažkiek "šlamučių". Ir atvirkščiai: pradėsi verslą ar versliuką, bet apie pinigus negalvosi, tai žiūrėk jie ne tik neateis, bet dar ir iš tavęs išeis!

Neaiškūs man tie pinigai iki galo :) Bet šį posakį prisiminiau visai ne dėl pinigų. Prisiminiau, nes aną vakarą pakavau 30 natūralaus bičių vaško kalėdinių žaisliukų užsakymą į Liuksemburgą ir galvojau. Ir visai ne apie banknotus ir ne apie monetas.

Žinoma, aš žinau, kiek litų įvertinta viena dėžutė, kurioje Kalėdų šventės ir eglutės laukia penki vaškiniai žaisliukai - Senelis, varpas, žvaigždė, žirgas ir namelis. Žinoma, kad aš džiaugiuosi, kad mūsų pirmus žingsnius žengiančioje veikloje žmonės mumis tiki ir nori juos sau ar kitiems padovanoti.

Lanksčiau dėžutes, klojau jų dugną tikru šienu, vieną po kito atsargiai guldžiau ant šieno žaisliukus ir galvojau, kaip žmonės kažkur Liuksemburge, nei toli, nei arti, atsidarys tą dėžutę. Įsivaizdavau, kaip jie aiktels "o, kaip gražu!". Tada prikiš nosį, pauostys ir sakys "kaip jie kvepia!" Taip, jie kvepia kaip bitės, kaip medus, kaip saulė, kaip senelio bityno kambariai šiltą vasaros popietę. Tada atsargiai paims vieną už tviskančio siūlo ir įsivaizduos, kaip švelniai jie supsis ant eglutės šakos. Nuoširdžiai tikiu, kad kai atsidarysite dėžutę, patirsit akimirką laimės. Tikriausiai ji nebus tokia didelė, kaip sužinojus, kad laukiatės kūdikio, kad jūsų vaikinas jus myli, kad gavote geriausią pasaulyje pasiūlymą, bet ji bus. O geriau mažos laimės nei visai jokių, ar ne?

Gali neįtikinamai skambėti, tačiau aš mažą laimę patiriu pakuodama žaisliukus, klijuodama medaus etiketes ir rišdama kepurėles. Ir visiems man padedantiems sakau, kad mes čia ne šiaip fizinį, nereikalaujantį žinių darbą dirbam. Visada įsivaizduoju laimingus veidus. Ir, žinoma, stengiuosi, kad jie tokie būtų.

O pinigai, kaip su jais? Dar nežinau iki galo atsakymo į šį klausimą, bet tikriausiai gražiausi dalykai sukuriami galvojant ne apie pinigus, o pinigai yra pripažinimas, kad stengtasi buvo ne veltui.