Just when I thought I was out, THEY PULL ME BACK IN! Taip įmituodamas Al Pacino sakė susilaižėlis (plaukus) Silvio mano mėgstamam seriale "Sopranai". Taip dabar sakau aš: kai jau galvojau, kad pabėgau, jis ir vėl mane įtraukė. Kas tas jis? Kinas.
Beveik visą savo suaugusio žmogaus gyvenimą vienaip ar kitaip buvau susijusi su filmais ir kinu. Toji meilė virto rutina ir galų gale aš, kaip batsiuvys be batų, nebežiūrėjau filmų, o tik apie juos rašiau, kalbėjau, planavau, reklamavau.
Norėjau gimus Onai atsipūsti, kad kinas vėl man būtų šventė, kad po filmų nenorėčiau miegoti (o ne jie man padėtų užmigti), kad eidama namo iš kino teatro žingsnius girdėčiau kitaip, tarsi įgarsintus filmui.
Į mano naują gyvenimą ryškiau įsiliejo medus ir kiekvieną dieną tuo labai džiaugiuosi. Bet praėjusį sekmadienį, THEY PULL ME BACK IN. Tik įvyko šis tas naujo: tas sugrįžimas į kino pasaulį buvo pasaldintas ir medumi.
Į Vilnių buvo atvykusi kino legenda Liv Ullmann. Sunku būtų trumpai išvardinti visus jos pasiekimus, bet pasauliui ji labiausiai žinoma kaip Ingmaro Bergmano mūza, filmų aktorė, o jos vaidmenys ne sykį buvo nominuoti oskarams, palmės šakelėms ir auksiniams gaubliams. O apskritai tai ji yra istorijos dalis, daugeliui vyresnių už mane žmonių buvusi etalonas - moters ir aktorės. Ir man brangios Izoldos dėka aš turėjau galimybę su ja susipažinti ir pasišnekėti. Visą interviu galėsite šeštadienį išgirsti per Lietuvos radiją, laidą "Kultūros savaitė".
O aš iki šiol negaliu atsigauti ir patikėti, kiek energijos man įpūtė susitikimas su dabar jau brandaus amžiaus (Liv Ullmann - 73 metai) moterimi. Visi po pokalbio su ja išeidavo švytintys! Tai, manau, ir yra asmenybės didybė: įkvėpti paprastai, šiltai, nuoširdžiai kalbant nepaprastus dalykus.
O kur medus? Per vieną festivalio patikėtinį perdaviau Liv Ullmann "Balžeko bičių" medaus stiklainėlį. "Patikėtinis" mane patikino, kad ji nusišypsojo. Aš nežinau, ar medus iškeliavo kartu su Liv Ullmann į namus, tačiau mūsų stiklainėlį tikrai lytėjo jos pirštai. Gera tai žinoti ir naiviai svajoti, kad kada nors medų ragautų ir kiti dideli žmonės.
.JPG)
Vietoje pabaigos, kad neskambėtų per daug romantiškai:
Lietuva yra neįtikėtinas kraštas, nes nors čia netrūksta išsilavinusių žmonių, manau, tik 0.05 proc. žino, kas ji tokia. Mūsų kino žinios dažnai pasibaigia tokiomis ikoninėmis įžymybėmis kaip Sophie Loren, plačiai žinome tik tai, kas tikrai masiška.Su drauge kalbėjomės, kad po interviu su ja komentarus būdavo galima ant pirštų skaičiuoti, o ir tie iš serijos "kaip prastai atrodo sena švedė" (norvegė ji, jeigu ką)
Bet šia proga apie kino neišsilavinimą norėčiau pacituoti porą juokingų eilučių iš Kristinos Sabaliauskaitės naujos knygos "Danielius Dalba ir kitos istorijos", apsakymas "Mirtis Vilniuje":
"Aktoriai - dar ir narcizai. O dar jeigu jie priklausomi nuo šlovės...Ir atsiduria Vilniuje... Čia su "Oskaru" gali nebent išsivalyti užsikimšusį unitazą, su Venecijos "Liūtu" - paremti duris, o su "Palmės šakele" pasikasyti nugarą."
Beveik visą savo suaugusio žmogaus gyvenimą vienaip ar kitaip buvau susijusi su filmais ir kinu. Toji meilė virto rutina ir galų gale aš, kaip batsiuvys be batų, nebežiūrėjau filmų, o tik apie juos rašiau, kalbėjau, planavau, reklamavau.
Norėjau gimus Onai atsipūsti, kad kinas vėl man būtų šventė, kad po filmų nenorėčiau miegoti (o ne jie man padėtų užmigti), kad eidama namo iš kino teatro žingsnius girdėčiau kitaip, tarsi įgarsintus filmui.
Į mano naują gyvenimą ryškiau įsiliejo medus ir kiekvieną dieną tuo labai džiaugiuosi. Bet praėjusį sekmadienį, THEY PULL ME BACK IN. Tik įvyko šis tas naujo: tas sugrįžimas į kino pasaulį buvo pasaldintas ir medumi.
Į Vilnių buvo atvykusi kino legenda Liv Ullmann. Sunku būtų trumpai išvardinti visus jos pasiekimus, bet pasauliui ji labiausiai žinoma kaip Ingmaro Bergmano mūza, filmų aktorė, o jos vaidmenys ne sykį buvo nominuoti oskarams, palmės šakelėms ir auksiniams gaubliams. O apskritai tai ji yra istorijos dalis, daugeliui vyresnių už mane žmonių buvusi etalonas - moters ir aktorės. Ir man brangios Izoldos dėka aš turėjau galimybę su ja susipažinti ir pasišnekėti. Visą interviu galėsite šeštadienį išgirsti per Lietuvos radiją, laidą "Kultūros savaitė".
O aš iki šiol negaliu atsigauti ir patikėti, kiek energijos man įpūtė susitikimas su dabar jau brandaus amžiaus (Liv Ullmann - 73 metai) moterimi. Visi po pokalbio su ja išeidavo švytintys! Tai, manau, ir yra asmenybės didybė: įkvėpti paprastai, šiltai, nuoširdžiai kalbant nepaprastus dalykus.
O kur medus? Per vieną festivalio patikėtinį perdaviau Liv Ullmann "Balžeko bičių" medaus stiklainėlį. "Patikėtinis" mane patikino, kad ji nusišypsojo. Aš nežinau, ar medus iškeliavo kartu su Liv Ullmann į namus, tačiau mūsų stiklainėlį tikrai lytėjo jos pirštai. Gera tai žinoti ir naiviai svajoti, kad kada nors medų ragautų ir kiti dideli žmonės.
.JPG)
Vietoje pabaigos, kad neskambėtų per daug romantiškai:
Lietuva yra neįtikėtinas kraštas, nes nors čia netrūksta išsilavinusių žmonių, manau, tik 0.05 proc. žino, kas ji tokia. Mūsų kino žinios dažnai pasibaigia tokiomis ikoninėmis įžymybėmis kaip Sophie Loren, plačiai žinome tik tai, kas tikrai masiška.Su drauge kalbėjomės, kad po interviu su ja komentarus būdavo galima ant pirštų skaičiuoti, o ir tie iš serijos "kaip prastai atrodo sena švedė" (norvegė ji, jeigu ką)
Bet šia proga apie kino neišsilavinimą norėčiau pacituoti porą juokingų eilučių iš Kristinos Sabaliauskaitės naujos knygos "Danielius Dalba ir kitos istorijos", apsakymas "Mirtis Vilniuje":
"Aktoriai - dar ir narcizai. O dar jeigu jie priklausomi nuo šlovės...Ir atsiduria Vilniuje... Čia su "Oskaru" gali nebent išsivalyti užsikimšusį unitazą, su Venecijos "Liūtu" - paremti duris, o su "Palmės šakele" pasikasyti nugarą."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą