Taip tikrai neatrodau kasdien

Kai vėjas karaliauja už lango, bandydamas augalų liemens tvirtumą, o pirmos naktinės šalnos šienauja medžių lapus, kai dangus spjaudosi lietaus lašais į langą, labai gera prisiminti vasarą. 

Vasarą dirbome ir ilsėjomės. Taip taip, ilsėjomės. Gal dėl to, kad vis dėl to ne full time bitininkai esame, radome progą ir prie lietuviškosios jūros ištrūkti, ir Jonines miškuose atšvęsti. O štai didysis šeimynos bitininkas, Tomo dėdė Jonas tik praėjusį savaitgalį galėjo ištarti žodį "atostogos", nes vasarėlę ne prašoko, o pradirbo. Galės dabar rankas ir akis pailsinti, o čia, Vilniuje, prasidės tikras darbymetis. 

Vasarą pasirodė, kad mūsų aviliai ant stogo domina ne tik mus pačius. Į svečius buvo atkeliavęs Gedmantas Kropis iš žurnalo LAIMA ir Miesto mamos su fotografe Raimonda Vyšnia.

Jie padarė nuotraukų, o mes (aš viena) papozavome taip, kaip tikrai neatrodom kasdien.

Besifotografuodama galvojau, kad jei bitelės cvakteltų man į nugarą, tą akimirką tikrai nesakyčiau apie jas tiek daug gražių žodžių. Ir būčiau pati kalta :)

Bet užteks apie vasarą. Jos liko tik gražus prisiminimas. Įsibėgėja ruduo, o mes jau į dėžutes guldome vaškinius žaisliukus, rikiuojame medų sandėlyje - linkėsime jums nesirgti ir gražiai sulaukti pavasario. 

Pavasaris

Pagaliau pavasaris! Kaip bitės lindėjo avilyje ir susispietę į kamuoliuką šildė vieną kitą, taip ir aš buvau pasislėpusi kažkur tai saloje vidury Atlanto, o grįžusi stengiausi susigaudyti, kas vyksta. Dabar jau viskas aišku: orai kasdien vis labiau šyla, bitelės po žiemos miego vėl kyla į darbus. Jau už gero mėnesio, tikiuosi, galėsime visiems pasiūlyti šviežio gardaus medaus ir prasidės šėlsmas. Medus su agurkais, medus su sūriu, šviežias skystas medus su jogurtu. Saldumas, ne gyvenimas!

Prieš porą savaičių nusipirkusi bičių maisto (kandi tešlos), nuėjau prie mūsų ant namų stogo stovinčių aviliukų. Dar buvo vėsoka, todėl atidarinėti avilio stipriai neplanavau, tik padėti joms maisto ir palaukti šiltesnių dienų. Tačiau vos pravėrusi mūsų mėlynojo avilio dangtį supratau, kad kažkas ne taip. Bitučių nebėra. Praradome šeimą, kurią mums padovanojo Tomo senelis, bitutes, nuo kurių mums viskas ir prasidėjo. Galbūt atrodys, kad esu perdėtai jautri, nes toks gyvenimas, bitės miršta  - ar dėl ligų, ar dėl šalčio, ar dėl maisto trūkumo,  - bet jei skauda praradus artimą savo, tai skauda ir praradus bites. Ir gal dėl to, kad mums taip dar nebuvo nutikę, sušalę koriai ir pabalęs vaškas man vis dar stovi akyse.

Nubraukiau ašarą ir per sniegą (jo dar buvo nemažai) nupėdinau prie žalio avilio - jį mūsų Onytei padovanojo mano senelis, o bitučių šeimą ji gavo iš Tomo dėdės, taip pat Jono Balžeko. Atkeliu pagalvę - yra! Viena lėta ir apspangusi bitelė iš karto prisikabino man prie tinklelio. Atsargiai nupurčiau ją atgal į avilį, padėjau tešlos ir uždariau. Po krūtinę kažkoks palengvėjimas nuvilnijo. Onytės bitės gyvos, o mūsiškį avilį reikės apgyvendinti naujomis, ką jau padarysi.

Ačiū Dievui, dėdės Jono ūkis, kurio medų daugiausia ir ragauja "Balžeko bičių" gerbėjai, nepatyrė didelių nuostolių. Ir sužydėjus visiems augalams, birželį skanausime šviežią medų.

Daugiau nei medus

Įsijungiu šiandien Facebooką ir užgriūva mane lavina pavasario pasveikinimų ir saulės nutviekstų merginų šypsenų. Toks džiugesys iš žmonių liejasi, rodos, žibuoklės jau mėlynuoja jų rankose. Gal jei būčiau Lietuvoje, ir man kalendorinis pavasaris sukeltų tokias mintis: juk kai po Kalėdų ir Naujųjų porą mėnesių virš galvos plyti cepelinų spalvos dangus, atėjęs kovas būna kaip suspindusi šviesa tunelio gale. Tik, nenoriu jūsų liūdinti, tačiau kovas dažnai ir speigais dar pasispjaudo, ir šiluma nedžiugina. Šiemet absoliučiai nesuprantu tos kovo 1-osios euforijos internete, nes jau mėnesį gyvenam ten, kur amžinas pavasaris. Kad čia žiema, suprantu tik iš vietinių: jie savo vaikus megztiniais ir striukėmis aprengia, o mes, atvykėliai saviškius nuogus po smėlį lakstyti išvejam. Papučia vėjukas, tenka įsisiausti į megztinį, o tėvukas ant dviračio man jau sako "que frio!" Suprask, kaip šalta. Parodyčiau aš jiems, kas yra šalta.

Tenerifę, šilumą, saulę ir mūsų hipišką vėjų miestelį El Medano geriausiai užfiksavo draugai: jei įdomu, nuotraukos slypi štai čia:

http://www.paulkind.org/tenerife2/ 

Google Street View vaizdai galėtų būti tokie kaip Paulius fotografuoja... :)

Bet aš ne apie tai. Lietuvoje pavasarį man dažniausiai atneša Kino pavasaris. Net jei ant dar neprabudusios žemės vis dar voliojasi purvino sniego kojinės, laisvės ir šilumos kvapai ima skverbtis į tave.  Tas jausmas ypatingai sustiprėja po filmų išeinant iš kino teatro.. Ir norisi puoštis tik suknelėmis, ir norisi į kiną ir į vakarėlius eiti tik su bateliais, o ilgaaulius mesti per langą. Ir visai nebesinori į darbą, o užsisėdėti kur nors vyną apsikabinus gali beveik iki paryčių.

Šiemet Kino pavasaryje nebūsiu, bet žinau ir noriu rekomenduoti bent jau vieną filmą iš dokumentikos programos.

Daugiau nei medus 

Filmas apie medų, bites ir jų vietą globaliame pasaulyje, tačiau neabejoju, tai, ką ten matome, galime taikyti labai daugeliui sričių. Kad dėl naudojamų pesticidų masiškai žūsta bitės, man jau nebuvo naujiena. Visai neseniai dalyvavau peticijos pasirašyme, kad Europos komisija rekomenduotų uždrausti tam tikrų, ypatingai pavojingų pesticidų naudojimą žemės ūkyje. Tačiau pamatyti, kad žmogaus rankos ne tik nuodija bites,  bet darko harmoningą bičių avilio, kaip gyvo organizmo, modelį vien tam, kad pasiektų didesnio derliaus, didesnio pelno, buvo tikrai labai skaudu. Nes dažnai klausiu: ar mes, žmonės, turime teisę su kitais elgtis tarsi žemėje gyventume vieni, galvodami, kad visa, kas aplinkui  - tik baldai, kuriuos galime stumdyti, kaip norim.

Todėl aš vengiu pirkti masinę produkciją, kurios pagaminimui galiojo tik "pigiau-daugiau" dėsniai, negalvojant nei apie gamtą, nei (dažniausiai) apie kitus žmones. 

Pažiūrėsite šį filmą ir galbūt rinksitės tik žinomo bitininko, o ne beveidės kompanijos medų,  nedidelio ūkio savininkų spaustą alyvuogių aliejų. Galbūt eisite į turgų, kur obuolius ir morkas pardavinėja tas, kuris jas ir užaugino, o ne tas, kuris atsivežė jas iš galai žino kur. Dažniausiai šie žmonės dirba taip, kaip juos išmokė tėvai ir seneliai, jų produktai - jų šeimos garbė ir palikimas. 

Filme "Daugiau nei medus" didelės medaus kompanijos šefas atvažiuoja į milžinišką migdolų plantaciją. Išlipa iš mašinos, išgirsta dūzgiančias bites ir sako "that is the sound of money". Atsiprašau, bet aš tai tokio medaus nenoriu.

Adiós

Žmonės man sakė, kad jei parodysiu plačiau šį savo dienoraštį, turėsiu į jį ir rašyti dažniau nei kartą per mėnesį. Žinojau, žinojau... Bet, atleiskit, šiuo atveju esu nepavaldi disciplinai, nes Bitė motinėlė internete yra ne dėl darbo, o dėl manęs pačios. Ir kai nesirašo, tai nesirašo, ir tiek. 

Kai baigėsi šventinis maratonas, tupėjau sau ramiai, dirbau kitus darbus, ramiu žingsniu zujau aplink namus ir nenorėjau nieko. Tačiau sąstingis pagaliau baigiasi, o mūsų šeima, sąžiningai atgyvenusi pusę lietuviškos žiemos, iškeliauja į amžino pavasario žemę - Tenerifės salą Kanarų salyne. 

Tai bus jau antri metai, kai ten praleisime dalį žiemos. Šiemet iškeliaujame net dviems mėnesiams, tiesa, ne visi turės laimę tiek laiko kvėpuoti vandenynui į veidą. Šeimos galva vis dar nemetė darbo dėl "Balžeko bičių" (gal kada nors greitu metu? :), todėl turi grįžti dirbti darbų. Mes su Ona ruošiamės išmokti puikiai ispaniškai ir ištyrinėti Tenerifės bitininkystės pasaulį. 

Prieš porą metų lankėmės Rodose, kurį galima vadinti medaus sala. Saulė ten šviečia beveik visas 345 dienas per metus, žydinčių augalų  - galybės, net akys raibsta, todėl visos pakelės nusėtos bitininkų automobiliais, kuriuose išrikiuotas jų bitučių darbininkių suneštas derlius. Apelsinų, viržių, čiobrelių, mėtų medus, ir dar galybės pavadinimų, kurių jau neprisimenu. Muilai, kremai, kūno pieneliai, lūpų balzamai su medumi ir bičių vašku - viską galėjai ten rasti. Labai įdomus bitininkystės muziejus pakeliui reklamuojamas tiek kelio ženklų kaip koks pramogų parkas. Galvoju, kad nors Lietuvoje ne taip dažnai šviečia saulė, o vasaros būna lietingos, tačiau bitininką ar turėjusį bičių rasite tikrai kiekvienoje giminėje, taigi galėtume ir mes vadintis medaus šalimi. 

Pernai visai nesidomėjau Tenerifės bitėmis. Tik pamenu, kad turguje mačiau bičių pienelį šaldytuviuke, jaunuolis už 15 gramų buteliuką prašė 10 eurų. Tai yra neįtikėtinai pigu, Lietuvoje toks kiekis kainuoja beveik 100 lt. 

Kol kas pasiskaitinėjau tik apie medaus rūšis (yra net avokadų - bananų!) ir kad bitininkystė Tenerifėje išgyvena ne pačius geriausius laikus. Pasistengsim pažiūrėti į viską savomis akimis ir paieškoti įdomių receptų.

Hasta luego!

Meduoliai kietuoliai

Seniai seniai, prieš daug daug metų gražiame mieste vardu Vilnius, šalia gražios, bet dažniausiai tuščios Lukiškių aikštės stovėjo namas. Tame name gyveno žmonės, ne šiaip žmonės, o tie, kurių darbais kiti žavisi, kuriuos gerbia ir idealizuoja. Tarp jų buvo ir operos solistė Sigutė Stonytė, ir aktorius Saulius Balandis su šeima. Kalbėta, tarsi tas namas - menininkų namas, ir butai jame buvo paskirti (tais laikais, kai juos ne pardavė, o davė) artistiškos sielos žmonėms. Tame name aukštomis lubomis gyveno ir vokiečių kalbos dėstytoja, muzikos akademijoje dėsčiusi ponia Astrida. Ponia Astrida turėjo taksų veislės šunį vardu Enė ir dievino Goethe. Ji galėjo mintinai cituoti jo eiles ir vokiečių, ir lietuvių kalbomis. Vakarais jis klausydavo klasikinės muzikos ir leisdavo sau išgerti raudono vyno taurę. Ponios Astridos dukra gyveno Vokietijoje ir į brandžios mamos gyvenimą įsiliedavo epizodiškai. Galbūt dėl to inteligentiškoji ponia į savo namus įsileido dvi nuomininkes - Andrę ir Rasą. Dar iki šiol neaišku, laimei ar nelaimei... Jaunos merginos nebuvo kažkaip įspūdingai padykę ir gerbė savo šeimininkę, tačiau ir jos ne visada buvo gėlelės, skaisčiai žydinčios ponios Astridos sodelyje. Kartais jos grįždavo per vėlai, kartais maudydavosi vonioje per ilgai, kartais sukeldavo įtarimų nuo jų sklindantis cigarečių kvapas. Ir nors abidvi kaip šuneliai viena per kitą linksėdavo, kad "kai kavinėse rūkoma, drabužiai taip prisigeria dūmų kvapo!", ponia Astrida labiau tikėdavo Enės taksiškomis akimis. Ir pykdavo, oi kaip pykdavo!

Atleiskit mums, ponia Astrida (aš negaliu parašyti tiesiog vardo, nes turėjome į ją kreiptis būtent ponia), jei kas ir buvo ne taip. Tačiau mūsų gyvenime jūs palikote tikrai didesnį ženklą, nei nutuokiate. Jūs mus tikriausiai jau seniai pamiršote, o mes jus prisimename prieš kiekvienas Kalėdas. Gruodžio mėnesį, artėjant šventėms, vieną savaitgalio dieną ponia Astrida užsidarydavo virtuvėje ir kepdavo meduolius. Ji sakė, kad tai senas vokiškas receptas ir meduoliai vadinasi Pfefferkuchen. Švelnus medaus ir stiprūs gvazdikėlių, cinamono, imbiero ir kardamono kvapai susipindavo ir meduoliais kvepėdavo ne tik virtuvė, bet visas butas. Tas kvapas išlikdavo iki pat ryto ir būtent ponios Astridos meduolių, o ne mandarinų kvapas, man yra tuoj tuoj ateisiančių Kalėdų kvapas. Ačiū jai.

Su mano mylima Rasa išmokę kepti meduolius juos kepam kasmet - anksčiau kartu, dabar atskirai. Juos galima pamirkyti į raudoną vyną, galima į arbatą. Pamirkyti beveik būtina, nes jie yra kieti. Man tai ne Pfefferkuchen, o meduoliai kietuoliai. Gavau pastabą, kad publikuodama šį receptą, turėčiau parašyti ir instrukciją, kaip juos valgyti. Taip, saugokite dantis! Bet aš manau, kad mūsų buto Lukiškių aikštėje šeimininkė juos ir kepdavo gruodžio pradžioje tam, kad iki Kalėdų jie jau prisigertų drėgmės ir būtų lengviau įkandami. 

Meduoliai kietuoliai - puiki dovana. Jie skanūs ir viliojančiai kvepia. Jie nėra fast food giminaičiai ir norėdami prisikepti jų iš nurodyto kiekio ingredientų pasiryžkite gražiam, bet ilgam vakarui: plepėkite su draugais, mylimuoju, gurkšnokite raudoną vyną ir sukite juos delnuose, sukite. Meduoliai kietuoliai turi būti mažyčiai ir tik mažyčiai, po keleto eksperimentų pagreitinti procesą ir daryti didesnius "blynus", vėl grįžau prie seno būdo, kaip mus išmokė ponia Astrida. Taip pat nerekomenduoju taupyti medaus sąskaita, čia jis būtinas ir yra viena gražios meduolių spalvos paslapčių.

Laiko iki Kūčių dar yra, o ir mano prieš dvi dienas prikeptas pilnas indas jau baigia ištuštėti :)

Grikiai!

Šeštadienis, 16 val. Kalėdinės "Kokono" mugės prekiautojai skaičiuoja likučius. Didžiosios dalies neliko jau prieš pusvalandį, kiti stoviniuoja: dar tikėdami sulaukti žmonių, o gal šiaip iš smagumo/tingulio...

Ir pas mus ateina jis, vyras pirkėjas.

Jaunas vyras su šeima (mažyliui, prigludusiam ant moters krūtinės, gal net mėnesio dar nėra) pamato, kad mes turime grikių medaus. Ir sako "grikiai?O, geras grikiai!" Sako, nupirksiu tėvams dovanų, juk paprasto medaus visi turi, o grikių štai ne visi. Klausia žmonos, gal kam dar reiktų, o ji sako, na, reikia pagalvoti, paskaičiuoti. Kam čia dar galvoti, išsprendžiam šį klausimą ir bus ramu! Dovana gera ir įdomi, po to reiks ieškoti, o štai čia yra! 

Jis nuperka šešis iš karto, dovanų tėvams, tetoms, dėdėms. Ir taip gražų mūsų medų dar gražiai supakuojame jam kaip dovanas, sudedame į dėžę. Vyras išeina plačiai šypsodamasis, šypsomės ir mes - grikių medaus per visą mugę iki jo pasirodymo buvome pardavę tik vieną stiklainį. 

Man patinka tokie žmonės kaip tas vyras. Gal dėl to, kad mano vyras toks pat :) Yra, patinka, imam, ką čia dvejoti! Tokie žmonės greiti, azartiški, jie nori išbandyti nauja ir priima sprendimus greitai. Tikrai ne visos, tačiau dauguma moterų, tądien pirkusių žaisliukus, žvakes, medų ar arbatą, skaičiavo, mąstė, kai kurios grįždavo po dukart dar kartelį apsižiūrėti su toookiu dideliu klausimu "pirkti ar nepirkti". Pati mano mama net keturis kartus ėjo pirkti vienos dovanos, iš paskutinio karto pavyko. Nieko čia baisaus, mama, visi mes skirtingi :)

Tačiau pagalvojau, kad grikių medus tikriausiai per mažai pažįstamas. Gal skamba keistai, gal kas nors nemėgsta grikių ir nesitiki mėgti medaus? Gal atbaido tamsi sodri spalva?

Žodžiu, nusprendžiau daugiau apie šį medų papasakoti: kuo jis skiriasi nuo įprasto įvairių augalų medaus ir ką galima kasdienybėje su juo nuveikti.

Kad medus galėtų būti vadinamas kokios nors vienos rūšies augalo vardu, jame turi būti ne mažiau 45 proc. to augalo žiedų nektaro. Jei medus grikių, reiškia, kad bitelės gyvena šalia didelio didelio žydinčių grikių lauko, nes bitėms juk nenurodysi kur skristi. O skraidyti jos gali net 3 km spinduliu aplinkui. 

Grikių medus tamsiai rudo atspalvio, sodraus skonio ir ypatingo šiek tiek aštroko kvapo. Kaip ir su visais gerais dalykais, nebūna žmonių, kurie šiek tiek arba vidutiniškai mėgsta grikių medų. Dažniau išgirsi "o Dieve, nekenčiu grikių medaus!" arba "jis man pats skaniausias!" Prie pastarųjų galiu save priskirti ir aš, nes jei tik yra galimybė, renkuosi grikių medų, nors mūsų vasaros medus yra puikus.

Antano Gendrolio ir Loretos Kubilienės knyga "Medus" sako, kad grikių medus turi daug geležies ir baltymų, todėl rekomenduojamas po ligų nusilpusiems ir pagyvenusiems žmonėms. Jis vartojamas kaip stiprinanti priemonė nuo išsekimo, mažakraujystės, padeda nuraminti nervų sistemą.

Žodžiu, grikių medus toks vertingas, kad būtų gaila tiesiog saldinti juo arbatą. Geriau ragaukite jį vieną, užgerdami arbata ar vandeniu. O mūsų šeimoje jis nepamainomas trim atvejais:

1. Avižinė košė bus itin vertinga ir skani, jei ją apibarstysit riešutais, razinomis ir įdėsite grikių medaus šaukštelį. Tai pusryčių populiariausias patiekalas ir šį derinį, o ne Kurto Voneguto pasiūlytą, mes vadinam "Čempionų pusryčiais" :)

2. Blyneliai su grikių medumi. Prancūzai turi savo crêpes su Grand Marnier likeriu, o mūsų Balžekų šeimynėlė blynus visada apglaisto grikių medumi. Saldu, bet ir kartu kažkaip kitaip, paprastas medus to efekto neduoda.  Čia vienas mėgiamiausių savaitgalio patiekalų, o ir blynai dažniausiai būna ne šiaip kokie, o moliūgų.

3. Kepta višta, aptepta grikių medumi. Fantastiško skonio!

Taigi išdrįskit ir stokit į grikių medaus mylėtojų arba priešų gretas :) 

"Balžeko bičių" grikių medaus parduoda Gastronomas.lt arba Kino teatras "Pasaka". Na, ir žinoma, pati aš, jei parašysite man laiškelį adresu medus@balzekobites.lt

Mugė

Šeštadienį Balžeko bitės išlindo į dienos šviesą ir dalyvavo pirmoje savo gyvenime mugėje. Kaip gera pasakyti, kad ta pirmoji mūsų mugė buvo būtent "Kokonas", su pagalbos kitiems prieskoniu. Šiemet prekeiviai dalį pelno skyrė naujai atsidariusiam "Žaislų muziejui", kur tėvams gali atgyti prisiminimai apie vaikystę, o vaikams tiesiog nutįsti seilė dėl visko :)

Apsilankykit, tikrai nuoširdžiai kviečiu: 

http://www.zaislumuziejus.lt/lt/ 

Mugėje atrodėme štai šitaip:

Buvo taip įdomu ir gera susipažinti su žmonėmis, kuriems patinka mūsų gaminami dalykai! Matyti, kaip visi aikčioja čiupinėdami vaškinius žaisliukus eglutei ir kaip vaikams patinka vaško kvapas (vienas berniukas žvakę eglutę kokią minutę uostė prisidėjęs prie nosies, o jo tėtis taip ir nesuprato, kad gal reik kažkokių veiksmų imtis, kai vaikui taip patinka :))

Buvo įdomu nugirsti pokalbį:

- Mama, pažiūrėk kokie žaisliukai!
- Aha, mes ir patys tokių pasidaryti galim. 

Norisi paklausti "Tikrai?" :)

Daugiausia žaisliukus žmonės pirko dovanų ir labai dažnas sakė siųsiantis į užsienį. Balžeko bičių žaisliukai keliaus po visą pasaulį - į Ameriką, Australiją, Japoniją, Kiprą ir, žinoma, Angliją, kaip be jos :)

Kai atvykę turistai fotografuojasi Vilniuje ir, atrodo, kad praeidama pro šalį patenku į jų kadrą, pagalvoju, kiek žmonių įvairiausiuose pasaulio kampeliuose turi ir mano veidą nuotraukose?..
Kiek žmonių yra nutūpę mano pačios kelionių nuotraukose?  Stovi kampe, žiovauja kur nors antrame plane ar tiesiog eina savo keliu į darbą, kai aš pozuoju prie Triumfo arkos Paryžiuje?

Taip ir mano mamos "kepti" vaškiniai žaisliukai - jie suksis ant eglutės šakos kažkur Niujorke, kažkieno bute ir nors mes tiksliai to nežinosim, bet taip būsime palikę savo pėdsaką, ženklą, kad ir mažytį. 

Prakalbus apie nuotraukas, noriu pasidalinti pora, kurias man atsiuntė "Medinio arkliuko" šeimynėlė. Fotografuota Žaislų muziejuje, fotografavo Jolita. Saldu kaip du medu :)