Obuolių pyragas su medumi

Skambina man mano krikšto mama, kurią nuo mažens vadinu tetute, ir siūlo obuolių. Sakau "nenoriu", nes žinau, kad garaže yra dėžė obuolių, kurios likimo dar nenusprendžiau. Sako "uogienes virk, pyragus kepk". Tarsi aš pati nesumastyčiau. Bet kartais taip nekyla rankos...

Ir vis dėlto, iškepiau. Obuolių pyragą su medumi, kurio ten yra vos šaukštas. Bet tas šaukštas -  ne šaukštas deguto, jis visą pyragą pakylėja į kažkokį meduolio lygmenį ir neapsakomai paprastą, bet nepakartojamą skanumą. 

Prieš tai, kol parašysiu tikslų receptą, noriu pasakyti viena: apie šį pyragą mes su tetute kalbėjom kokius dešimt kartų, nemeluoju. Ji man pasakė receptą, tada paskambino ir pasakė, kad pamiršo vieną sudedamąją dalį, tada po penkių minučių paskambino ir pasakė, kad sodą dėti į skystąją dalį, ne į miltus. Dar porą kartų mes kalbėjome apie jo skonį ir kaip jis kyla orkaitėje. Galų gale, viską vainikavo vakaras, kai ji atsivežė jos keptą pyragą pagal tą patį receptą ir sudėję mano ir jos pyragus lėkštėje mes skanavom ir analizavom, kurios geresnis :)

Kam tiek vargo dėl pyrago? Aš irgi kartais taip pagalvoju. Kai buvau užsisklendusi paauglė, kuri kurdavo eilėraščius savo kambaryje ir nenorėdavo kalbėtis su tėvais, nesuprasdavau, kaip mama su drauge gali valandą kalbėtis apie gėles ar receptus. Atsimenu save: "na, man tai tikrai taip nenutiks!" Tai atrodė tokia banalybė ir nuobodybė! O štai, praeina beveik penkiolika metų ir matote... 

Bet dabar suprantu, kad tos kalbos nėra šiaip sau. Juk gilinamės, kaip iškepti pyragą, kad jis nesuskiltų ir būtų toks skanus, skaniausias pasaulyje ne todėl, kad mums reikėtų kažkaip pamaitinti savo organizmą kalorijomis.

Kad ir ką begamindamos, taip kuriam savo šeimos kulinarinę istoriją. Šitas pyragas man visada primins tave, tetute. Prisiminsiu ir kaip su Tomu jį kabinom dar karštą ir skalavome burnas konjaku vieną tylų vakarą, kai jau dukra miegojo :) Per dvi savaites gaminau jį jau triskart, taigi tai nėra tik vienkartinis susižavėjimas.

Na, gerai, o dabar receptas. Pamėginsiu viską aprašyti tiksliai:

Obuolių pyragas su medumi

200 g cukraus 

200 g riebios grietinės (ne mažiaus 30 proc. riebumo)

200 g miltų

2 kiaušiniai

1 arbatinis šaukštelis sodos

1 šaukštas medaus

Cinamono

ir daug daug obuolių (aš dedu nemažiau 8)

Obuolius nulupame ir supjaustome kubeliais. Gausiai apibarstom cinamonu. Cukrų, grietinę, kiaušinius ir medų sumaišome, įmaišome šaukštelį nugesintos sodos. Tuomet suberiame persijotus miltus. Tešla turi būti tiršta, bet ne per tiršta ir ne per skysta. Kad taip gražiai nuo šaukšto slystų, o ne varvėtų upeliu. Taigi į tešlą sudedame obuolius ir sumaišome. Visą masę supilame į riebalais pateptą kepimo skardą ir į  170 C orkaitę valandėlei ar kol patys matysite, kad iškepęs. 

Skanaus, gal ras šis pyragas vietos ir jūsų istorijoje?

Gastronominis nacionalizmas ir Kalėdos

Šiandien buvo puiki diena. 

Pagaliau baigiau prezentaciją, kuria norėjau pasiūlyti įmonėms ir šiaip gerus dalykus mėgstantiems žmonėms apsispręsti dėl kalėdinių dovanų.

Man patinka daryti prezentacijas. Kartais taip patinka jas daryti, kad prisigalvoju įvairiausių "kūrybiškumų", po kurių lieka nebeaišku, ką iš tiesų noriu pasakyti :)

Šį kartą taip pat buvau sumąsčiusi tokį vieną. Mano prezentacija turėjo prasidėti taip:

Kalėdų Senelis iš darbo atleido milijoną briedžių

Kaip praneša Laplandijos naujienų agentūra, Kalėdų Senelis šiais metais atleido iš darbo daugiau nei milijoną ištikimai jam tarnavusių briedžių.

“Į laisvę, brangieji, į laisvę lėkit”, - šaukė viso pasaulio vaikų ir suaugusiųjų mylimiausias barzdočius.  Briedžiai  laimingi nurūko žvaigždėmis, jie nusipelnė atostogų.

Geroji naujiena: be dovanų žmonės neliks.

Nuspręsta, kad jas po visą pasaulį išskraidins bitės. Konkursą dovanoms vežioti laimėjo greičiausios ir šauniausios Balžeko bitės. Ko norėtumėt iš jų dovanų?

Galutinis variantas išėjo kur kas paprastesnis ir jį galite pasižiūrėti čia:

http://issuu.com/bitemotinele/docs/balzeko_biciu_dovanos_kaledoms 

 

Mados dovanoti maistą, mano nuomone, į Lietuvą atėjo kartu su gurmė parduotuvių madomis. Tai buvo gražūs pinti krepšeliai, pridėti džemų, alyvuogių, meduolių, konservuotų gėrybių, prikloti atraižų a la šienas - kai augau, apie tai girdėti nebuvo girdima, matyti nebuvo matoma. 

Gana paprasta ir žinoma visada buvo dovanoti butelį, žinoma, ne degtinės :) Su tomis pačiomis madomis, matyt, atėjo ir mada dovanoti vyną.

Bet ką bendro su mumis turi kažkur Šveicarijos  - Prancūzijos pasieniuose skintų abrikosų džemas, kai jį dovanojame Kalėdoms? Ar vynas, gimęs Italijoje?

Atleiskit už gastronominį nacionalizmą, bet man tikrai būtų smagiau gauti miško aviečių uogienės, džiovintų spanguolių iš Žemaitijos ar šaltalankių sulčių.

Buvo laikas, ir visai neseniai, kai pati viriau abrikosų džemą Kalėdoms ir dovanojau jį savo brangiesiems. Bet tuo man ir patinka skonis - jis keičiasi ir, jei sekasi, jei nori ir domiesi, jis keičiasi į gerąją pusę.

Dabar man atrodo, kad dovanoti medų, bitelių pagamintą iš lietuviškų pievų ir paupių, miškų ir pamiškių augalų nektaro yra taip gražu, taip jauku ir miela, kad net geriausio vyno butelis tam negalėtų prilygti (nebent midaus:))

Nes tai sava, tai pagaminta čia, kur gimėm ir užaugom. Taip vertiname bitininkų darbą, taip net patys apie tai ypatingai negalvodami, perduodam tradicijas kitoms kartoms ir į kraują skiepijam meilę tam, kas mūsų pačių sukurta. Juoda duona, varškės sūris su kmynais, skilandis - į eilę su medumi gali atsistoti dar dešimtys lietuviškų gėrybių.

Vertinti tai, kas kokybiška ir gera, yra puiku. Užsidaryti tarp savo sienų ir būti įsitikinusiam tik savo teisybe, yra tamsuoliškumo bruožas. Bet kai žinai, esi išbandęs daug ką ir renkiesi savą gerą produktą - tokią būseną aš vadinu sąmoningumu.

Pagalvokite apie tai, kai eidami į gimtadienį griebsite vieną iš gražia etikete viliojančių vyno butelių ar vieną iš tūkstančių sukuriamų šokoladų. Ką jūs apie juos žinote? O jei iš jums žinomo ir gerbiamo bitininko nupirksite medaus stiklainėlį ir jį gražiai supakuosite - niekada neprašausit. 

Bet šiame paskutiniame sakinyje užkoduotos dvi temos, kurioms prireiks atskirų įrašų. Kaip žinoti, kad medus (ar koks kitas produktas) geras? Ir ar dažnai jūsų neatbaido lietuviškų produktų išvaizda?

Apie tai - vėliau. O aš didžiuojuosi, kad Balžeko bičių medus yra ne tik geras, bet ir gražus medus :)

Nesusirk, prašau, nesusirk

Aš beveik visada didžiavausi ir džiaugiausi gyvendama Lietuvoje. Net jei paburnoju apie orą, apie nesisveikinančius žmones parduotuvėse ar parke, apie tai, kaip galėtum pasiekti daugiau kitur, niekad negalvojau, kad noriu iš čia išvažiuoti. Na, nebent trumpam, metams, dviems, įsikvėpti naujų įdėjų ir vėl sugrįžti.

Tačiau, kad tokios mintys beprasidedantį rudenį neateitų, reikia nesusirgti. Sirgti buvo gera tik vaikystėje, kai močiutė leisdavo gulėti lovoje, klausyti radijo ir pačiai junginėti radijo stotis. Ji nešdavo į lovą tarkuotas morkas su cukrumi ir svajodavau "kad tik ilgiau, kad tik ilgiau sirgčiau".

Dabar sirgti nėra malonumas. Gerai, na, pirmą pusdienį gal visai neblogai panaršyti internete ar pažiūrėti televizorių. Bet po to ateina jausmas tarsi diena susimaišo su naktimi ir tvyrai vakuume. Nepavargsti, bet ir neturi jėgų. Žodžiu, ne apie tai aš.

Mano mama visada sako, kad laimingas žmogus neserga. Jei esi ramus, veiklus, tiki savimi, menka tikimybė, kad tave suries liga. O jei stresą geri kaip vandenį, nemiegi, nemyli, pyksti, tik ir lauk bėdos.

Ir tiesa, ir ne. Kaskart, kai mane užpuola sloga ir gerklė ir paskambinu mamai, ji klausia: "Na, tai ko nerimauji?". "Mama, čia virusas, aš persišaldžiau". Ji reiškmingai nutęsia: "Nu nu..."

Taigi, aišku, kad reikia ieškoti laimės. Optimizmo. Saulės. Bet jei tų dalykų trūksta ar mažokai, ne pro šalį rūpintis ir savo kūnu. Realiais dalykais.

Receptų su medumi ar bičių produktais, kurie padeda nesirgti arba susirgus - begalės. Vienas iš jų - karštas pienas su medumi - iki dabar daug ką pykina :) Vaikystės prisiminimai. Kiekvieno šeimoje yra savų receptų. Aš pasakysiu trejetą:

1. Ginklas prieš kosulį. Piene ir meduje pavirti svogūnus. Taip, šitą dalyką reiktų gerti, tik svogūnus išgriebti.

2. Ginklas prieš visokius velnius ir vampyrus (ligų ir energijos), Medus su tarkuotu imbieru ir išspausta citrina yra lygu duonai su sviestu ir šviežaus česnako gabalėliais ant jos. 

3. Ginklas prieš kvėpavimo takų priešus. Tai mano Tomuko senelio, a.a. Jono Balžeko receptas. Į ramunėlių arbatą įpilti šauktą bičių pikio (natūralaus, ne sintetinto) ir daryti inhaliacijas. Įkvepi per nosį, iškvepi per burną. Ne mažiau 20 kartų. Kartoti kasdien dvi savaites, tada padaryti pertrauką ir vėl. Žinau žinau, kaip nelengva prisiversti, bet jei norite nesirgti, reikia dirbti.

O apskritai tai labiausiai norėtųsi sielos ramybės. Kad jokios blogos mintys kaip šlapi lapai prie šaligatvio neliptų... Nesirkim!