Aš beveik visada didžiavausi ir džiaugiausi gyvendama Lietuvoje. Net jei paburnoju apie orą, apie nesisveikinančius žmones parduotuvėse ar parke, apie tai, kaip galėtum pasiekti daugiau kitur, niekad negalvojau, kad noriu iš čia išvažiuoti. Na, nebent trumpam, metams, dviems, įsikvėpti naujų įdėjų ir vėl sugrįžti.
Tačiau, kad tokios mintys beprasidedantį rudenį neateitų, reikia nesusirgti. Sirgti buvo gera tik vaikystėje, kai močiutė leisdavo gulėti lovoje, klausyti radijo ir pačiai junginėti radijo stotis. Ji nešdavo į lovą tarkuotas morkas su cukrumi ir svajodavau "kad tik ilgiau, kad tik ilgiau sirgčiau".
Dabar sirgti nėra malonumas. Gerai, na, pirmą pusdienį gal visai neblogai panaršyti internete ar pažiūrėti televizorių. Bet po to ateina jausmas tarsi diena susimaišo su naktimi ir tvyrai vakuume. Nepavargsti, bet ir neturi jėgų. Žodžiu, ne apie tai aš.
Mano mama visada sako, kad laimingas žmogus neserga. Jei esi ramus, veiklus, tiki savimi, menka tikimybė, kad tave suries liga. O jei stresą geri kaip vandenį, nemiegi, nemyli, pyksti, tik ir lauk bėdos.
Ir tiesa, ir ne. Kaskart, kai mane užpuola sloga ir gerklė ir paskambinu mamai, ji klausia: "Na, tai ko nerimauji?". "Mama, čia virusas, aš persišaldžiau". Ji reiškmingai nutęsia: "Nu nu..."
Taigi, aišku, kad reikia ieškoti laimės. Optimizmo. Saulės. Bet jei tų dalykų trūksta ar mažokai, ne pro šalį rūpintis ir savo kūnu. Realiais dalykais.
Receptų su medumi ar bičių produktais, kurie padeda nesirgti arba susirgus - begalės. Vienas iš jų - karštas pienas su medumi - iki dabar daug ką pykina :) Vaikystės prisiminimai. Kiekvieno šeimoje yra savų receptų. Aš pasakysiu trejetą:
1. Ginklas prieš kosulį. Piene ir meduje pavirti svogūnus. Taip, šitą dalyką reiktų gerti, tik svogūnus išgriebti.
2. Ginklas prieš visokius velnius ir vampyrus (ligų ir energijos), Medus su tarkuotu imbieru ir išspausta citrina yra lygu duonai su sviestu ir šviežaus česnako gabalėliais ant jos.
3. Ginklas prieš kvėpavimo takų priešus. Tai mano Tomuko senelio, a.a. Jono Balžeko receptas. Į ramunėlių arbatą įpilti šauktą bičių pikio (natūralaus, ne sintetinto) ir daryti inhaliacijas. Įkvepi per nosį, iškvepi per burną. Ne mažiau 20 kartų. Kartoti kasdien dvi savaites, tada padaryti pertrauką ir vėl. Žinau žinau, kaip nelengva prisiversti, bet jei norite nesirgti, reikia dirbti.
O apskritai tai labiausiai norėtųsi sielos ramybės. Kad jokios blogos mintys kaip šlapi lapai prie šaligatvio neliptų... Nesirkim!
Tačiau, kad tokios mintys beprasidedantį rudenį neateitų, reikia nesusirgti. Sirgti buvo gera tik vaikystėje, kai močiutė leisdavo gulėti lovoje, klausyti radijo ir pačiai junginėti radijo stotis. Ji nešdavo į lovą tarkuotas morkas su cukrumi ir svajodavau "kad tik ilgiau, kad tik ilgiau sirgčiau".
Dabar sirgti nėra malonumas. Gerai, na, pirmą pusdienį gal visai neblogai panaršyti internete ar pažiūrėti televizorių. Bet po to ateina jausmas tarsi diena susimaišo su naktimi ir tvyrai vakuume. Nepavargsti, bet ir neturi jėgų. Žodžiu, ne apie tai aš.
Mano mama visada sako, kad laimingas žmogus neserga. Jei esi ramus, veiklus, tiki savimi, menka tikimybė, kad tave suries liga. O jei stresą geri kaip vandenį, nemiegi, nemyli, pyksti, tik ir lauk bėdos.
Ir tiesa, ir ne. Kaskart, kai mane užpuola sloga ir gerklė ir paskambinu mamai, ji klausia: "Na, tai ko nerimauji?". "Mama, čia virusas, aš persišaldžiau". Ji reiškmingai nutęsia: "Nu nu..."
Taigi, aišku, kad reikia ieškoti laimės. Optimizmo. Saulės. Bet jei tų dalykų trūksta ar mažokai, ne pro šalį rūpintis ir savo kūnu. Realiais dalykais.
Receptų su medumi ar bičių produktais, kurie padeda nesirgti arba susirgus - begalės. Vienas iš jų - karštas pienas su medumi - iki dabar daug ką pykina :) Vaikystės prisiminimai. Kiekvieno šeimoje yra savų receptų. Aš pasakysiu trejetą:
1. Ginklas prieš kosulį. Piene ir meduje pavirti svogūnus. Taip, šitą dalyką reiktų gerti, tik svogūnus išgriebti.
2. Ginklas prieš visokius velnius ir vampyrus (ligų ir energijos), Medus su tarkuotu imbieru ir išspausta citrina yra lygu duonai su sviestu ir šviežaus česnako gabalėliais ant jos.
3. Ginklas prieš kvėpavimo takų priešus. Tai mano Tomuko senelio, a.a. Jono Balžeko receptas. Į ramunėlių arbatą įpilti šauktą bičių pikio (natūralaus, ne sintetinto) ir daryti inhaliacijas. Įkvepi per nosį, iškvepi per burną. Ne mažiau 20 kartų. Kartoti kasdien dvi savaites, tada padaryti pertrauką ir vėl. Žinau žinau, kaip nelengva prisiversti, bet jei norite nesirgti, reikia dirbti.
O apskritai tai labiausiai norėtųsi sielos ramybės. Kad jokios blogos mintys kaip šlapi lapai prie šaligatvio neliptų... Nesirkim!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą