Meduoliai kietuoliai

Seniai seniai, prieš daug daug metų gražiame mieste vardu Vilnius, šalia gražios, bet dažniausiai tuščios Lukiškių aikštės stovėjo namas. Tame name gyveno žmonės, ne šiaip žmonės, o tie, kurių darbais kiti žavisi, kuriuos gerbia ir idealizuoja. Tarp jų buvo ir operos solistė Sigutė Stonytė, ir aktorius Saulius Balandis su šeima. Kalbėta, tarsi tas namas - menininkų namas, ir butai jame buvo paskirti (tais laikais, kai juos ne pardavė, o davė) artistiškos sielos žmonėms. Tame name aukštomis lubomis gyveno ir vokiečių kalbos dėstytoja, muzikos akademijoje dėsčiusi ponia Astrida. Ponia Astrida turėjo taksų veislės šunį vardu Enė ir dievino Goethe. Ji galėjo mintinai cituoti jo eiles ir vokiečių, ir lietuvių kalbomis. Vakarais jis klausydavo klasikinės muzikos ir leisdavo sau išgerti raudono vyno taurę. Ponios Astridos dukra gyveno Vokietijoje ir į brandžios mamos gyvenimą įsiliedavo epizodiškai. Galbūt dėl to inteligentiškoji ponia į savo namus įsileido dvi nuomininkes - Andrę ir Rasą. Dar iki šiol neaišku, laimei ar nelaimei... Jaunos merginos nebuvo kažkaip įspūdingai padykę ir gerbė savo šeimininkę, tačiau ir jos ne visada buvo gėlelės, skaisčiai žydinčios ponios Astridos sodelyje. Kartais jos grįždavo per vėlai, kartais maudydavosi vonioje per ilgai, kartais sukeldavo įtarimų nuo jų sklindantis cigarečių kvapas. Ir nors abidvi kaip šuneliai viena per kitą linksėdavo, kad "kai kavinėse rūkoma, drabužiai taip prisigeria dūmų kvapo!", ponia Astrida labiau tikėdavo Enės taksiškomis akimis. Ir pykdavo, oi kaip pykdavo!

Atleiskit mums, ponia Astrida (aš negaliu parašyti tiesiog vardo, nes turėjome į ją kreiptis būtent ponia), jei kas ir buvo ne taip. Tačiau mūsų gyvenime jūs palikote tikrai didesnį ženklą, nei nutuokiate. Jūs mus tikriausiai jau seniai pamiršote, o mes jus prisimename prieš kiekvienas Kalėdas. Gruodžio mėnesį, artėjant šventėms, vieną savaitgalio dieną ponia Astrida užsidarydavo virtuvėje ir kepdavo meduolius. Ji sakė, kad tai senas vokiškas receptas ir meduoliai vadinasi Pfefferkuchen. Švelnus medaus ir stiprūs gvazdikėlių, cinamono, imbiero ir kardamono kvapai susipindavo ir meduoliais kvepėdavo ne tik virtuvė, bet visas butas. Tas kvapas išlikdavo iki pat ryto ir būtent ponios Astridos meduolių, o ne mandarinų kvapas, man yra tuoj tuoj ateisiančių Kalėdų kvapas. Ačiū jai.

Su mano mylima Rasa išmokę kepti meduolius juos kepam kasmet - anksčiau kartu, dabar atskirai. Juos galima pamirkyti į raudoną vyną, galima į arbatą. Pamirkyti beveik būtina, nes jie yra kieti. Man tai ne Pfefferkuchen, o meduoliai kietuoliai. Gavau pastabą, kad publikuodama šį receptą, turėčiau parašyti ir instrukciją, kaip juos valgyti. Taip, saugokite dantis! Bet aš manau, kad mūsų buto Lukiškių aikštėje šeimininkė juos ir kepdavo gruodžio pradžioje tam, kad iki Kalėdų jie jau prisigertų drėgmės ir būtų lengviau įkandami. 

Meduoliai kietuoliai - puiki dovana. Jie skanūs ir viliojančiai kvepia. Jie nėra fast food giminaičiai ir norėdami prisikepti jų iš nurodyto kiekio ingredientų pasiryžkite gražiam, bet ilgam vakarui: plepėkite su draugais, mylimuoju, gurkšnokite raudoną vyną ir sukite juos delnuose, sukite. Meduoliai kietuoliai turi būti mažyčiai ir tik mažyčiai, po keleto eksperimentų pagreitinti procesą ir daryti didesnius "blynus", vėl grįžau prie seno būdo, kaip mus išmokė ponia Astrida. Taip pat nerekomenduoju taupyti medaus sąskaita, čia jis būtinas ir yra viena gražios meduolių spalvos paslapčių.

Laiko iki Kūčių dar yra, o ir mano prieš dvi dienas prikeptas pilnas indas jau baigia ištuštėti :)

Grikiai!

Šeštadienis, 16 val. Kalėdinės "Kokono" mugės prekiautojai skaičiuoja likučius. Didžiosios dalies neliko jau prieš pusvalandį, kiti stoviniuoja: dar tikėdami sulaukti žmonių, o gal šiaip iš smagumo/tingulio...

Ir pas mus ateina jis, vyras pirkėjas.

Jaunas vyras su šeima (mažyliui, prigludusiam ant moters krūtinės, gal net mėnesio dar nėra) pamato, kad mes turime grikių medaus. Ir sako "grikiai?O, geras grikiai!" Sako, nupirksiu tėvams dovanų, juk paprasto medaus visi turi, o grikių štai ne visi. Klausia žmonos, gal kam dar reiktų, o ji sako, na, reikia pagalvoti, paskaičiuoti. Kam čia dar galvoti, išsprendžiam šį klausimą ir bus ramu! Dovana gera ir įdomi, po to reiks ieškoti, o štai čia yra! 

Jis nuperka šešis iš karto, dovanų tėvams, tetoms, dėdėms. Ir taip gražų mūsų medų dar gražiai supakuojame jam kaip dovanas, sudedame į dėžę. Vyras išeina plačiai šypsodamasis, šypsomės ir mes - grikių medaus per visą mugę iki jo pasirodymo buvome pardavę tik vieną stiklainį. 

Man patinka tokie žmonės kaip tas vyras. Gal dėl to, kad mano vyras toks pat :) Yra, patinka, imam, ką čia dvejoti! Tokie žmonės greiti, azartiški, jie nori išbandyti nauja ir priima sprendimus greitai. Tikrai ne visos, tačiau dauguma moterų, tądien pirkusių žaisliukus, žvakes, medų ar arbatą, skaičiavo, mąstė, kai kurios grįždavo po dukart dar kartelį apsižiūrėti su toookiu dideliu klausimu "pirkti ar nepirkti". Pati mano mama net keturis kartus ėjo pirkti vienos dovanos, iš paskutinio karto pavyko. Nieko čia baisaus, mama, visi mes skirtingi :)

Tačiau pagalvojau, kad grikių medus tikriausiai per mažai pažįstamas. Gal skamba keistai, gal kas nors nemėgsta grikių ir nesitiki mėgti medaus? Gal atbaido tamsi sodri spalva?

Žodžiu, nusprendžiau daugiau apie šį medų papasakoti: kuo jis skiriasi nuo įprasto įvairių augalų medaus ir ką galima kasdienybėje su juo nuveikti.

Kad medus galėtų būti vadinamas kokios nors vienos rūšies augalo vardu, jame turi būti ne mažiau 45 proc. to augalo žiedų nektaro. Jei medus grikių, reiškia, kad bitelės gyvena šalia didelio didelio žydinčių grikių lauko, nes bitėms juk nenurodysi kur skristi. O skraidyti jos gali net 3 km spinduliu aplinkui. 

Grikių medus tamsiai rudo atspalvio, sodraus skonio ir ypatingo šiek tiek aštroko kvapo. Kaip ir su visais gerais dalykais, nebūna žmonių, kurie šiek tiek arba vidutiniškai mėgsta grikių medų. Dažniau išgirsi "o Dieve, nekenčiu grikių medaus!" arba "jis man pats skaniausias!" Prie pastarųjų galiu save priskirti ir aš, nes jei tik yra galimybė, renkuosi grikių medų, nors mūsų vasaros medus yra puikus.

Antano Gendrolio ir Loretos Kubilienės knyga "Medus" sako, kad grikių medus turi daug geležies ir baltymų, todėl rekomenduojamas po ligų nusilpusiems ir pagyvenusiems žmonėms. Jis vartojamas kaip stiprinanti priemonė nuo išsekimo, mažakraujystės, padeda nuraminti nervų sistemą.

Žodžiu, grikių medus toks vertingas, kad būtų gaila tiesiog saldinti juo arbatą. Geriau ragaukite jį vieną, užgerdami arbata ar vandeniu. O mūsų šeimoje jis nepamainomas trim atvejais:

1. Avižinė košė bus itin vertinga ir skani, jei ją apibarstysit riešutais, razinomis ir įdėsite grikių medaus šaukštelį. Tai pusryčių populiariausias patiekalas ir šį derinį, o ne Kurto Voneguto pasiūlytą, mes vadinam "Čempionų pusryčiais" :)

2. Blyneliai su grikių medumi. Prancūzai turi savo crêpes su Grand Marnier likeriu, o mūsų Balžekų šeimynėlė blynus visada apglaisto grikių medumi. Saldu, bet ir kartu kažkaip kitaip, paprastas medus to efekto neduoda.  Čia vienas mėgiamiausių savaitgalio patiekalų, o ir blynai dažniausiai būna ne šiaip kokie, o moliūgų.

3. Kepta višta, aptepta grikių medumi. Fantastiško skonio!

Taigi išdrįskit ir stokit į grikių medaus mylėtojų arba priešų gretas :) 

"Balžeko bičių" grikių medaus parduoda Gastronomas.lt arba Kino teatras "Pasaka". Na, ir žinoma, pati aš, jei parašysite man laiškelį adresu medus@balzekobites.lt

Mugė

Šeštadienį Balžeko bitės išlindo į dienos šviesą ir dalyvavo pirmoje savo gyvenime mugėje. Kaip gera pasakyti, kad ta pirmoji mūsų mugė buvo būtent "Kokonas", su pagalbos kitiems prieskoniu. Šiemet prekeiviai dalį pelno skyrė naujai atsidariusiam "Žaislų muziejui", kur tėvams gali atgyti prisiminimai apie vaikystę, o vaikams tiesiog nutįsti seilė dėl visko :)

Apsilankykit, tikrai nuoširdžiai kviečiu: 

http://www.zaislumuziejus.lt/lt/ 

Mugėje atrodėme štai šitaip:

Buvo taip įdomu ir gera susipažinti su žmonėmis, kuriems patinka mūsų gaminami dalykai! Matyti, kaip visi aikčioja čiupinėdami vaškinius žaisliukus eglutei ir kaip vaikams patinka vaško kvapas (vienas berniukas žvakę eglutę kokią minutę uostė prisidėjęs prie nosies, o jo tėtis taip ir nesuprato, kad gal reik kažkokių veiksmų imtis, kai vaikui taip patinka :))

Buvo įdomu nugirsti pokalbį:

- Mama, pažiūrėk kokie žaisliukai!
- Aha, mes ir patys tokių pasidaryti galim. 

Norisi paklausti "Tikrai?" :)

Daugiausia žaisliukus žmonės pirko dovanų ir labai dažnas sakė siųsiantis į užsienį. Balžeko bičių žaisliukai keliaus po visą pasaulį - į Ameriką, Australiją, Japoniją, Kiprą ir, žinoma, Angliją, kaip be jos :)

Kai atvykę turistai fotografuojasi Vilniuje ir, atrodo, kad praeidama pro šalį patenku į jų kadrą, pagalvoju, kiek žmonių įvairiausiuose pasaulio kampeliuose turi ir mano veidą nuotraukose?..
Kiek žmonių yra nutūpę mano pačios kelionių nuotraukose?  Stovi kampe, žiovauja kur nors antrame plane ar tiesiog eina savo keliu į darbą, kai aš pozuoju prie Triumfo arkos Paryžiuje?

Taip ir mano mamos "kepti" vaškiniai žaisliukai - jie suksis ant eglutės šakos kažkur Niujorke, kažkieno bute ir nors mes tiksliai to nežinosim, bet taip būsime palikę savo pėdsaką, ženklą, kad ir mažytį. 

Prakalbus apie nuotraukas, noriu pasidalinti pora, kurias man atsiuntė "Medinio arkliuko" šeimynėlė. Fotografuota Žaislų muziejuje, fotografavo Jolita. Saldu kaip du medu :)

Oi tu vyšnia vyšnia

Buvome pasižiūrėti Koršunovo ir Marcinkevičiaus "Katedros". Palietė, patiko, įdomių minčių galvoje paliko. Apie talentą, apie meilę, Lietuvą ir kūrybą. Ir, žinoma, prisidedu prie  Sauliaus Bareikio personažo,  smuikininko, garbinimo. Jo "oi tu grūšia grūšia" skamba galvoje jau tris dienas.

Bet šį sykį ne "oi tu grūšia grūšia" noriu jums padainuoti. Mano daina - apie vyšnią.

Jau ketvirtus metus turime tradiciją: pirmą Advento sekmadienį pasimerkti vyšnios šaką ir laukti, kol ji sužydės iki Kūčių vakaro. Liaudies burtai sako, kad vyšniai pražydėjus netekėjusi mergina kitąmet ištekės.

Šią tradiciją pradėjau tik susipažinusi su Tomuku. Ir žiūrėkit - trejus metus ji pražydo, o aš po jų pagaliau ir ištekėjau! Cha cha, ilgai vyšnia tikrino mano atkaklumą :) O jei rimtai, žinojau aš tą burtą, tačiau buvau ji perfrazavusi kitaip: iki Kūčių pražydusi vyšnia reiškia, kad poroje/šeimoje visus metus žydės meilė. (Be kita ko, kai pirmą kartą nusiskynėme vyšnią, juk negalėjau pasakyti Tomui, su kuriuo draugavau vos keletą mėnesių, ką reiškia šitas burtas - būtų jis mane iškart metęs, kaip moterį, norinčią suvystyti!!)

Bet surimtėkim dar labiau. Prisimenu visas mūsų vyšnias: pirmąją šakelę mums nuo savo vyšnios nuskynė žvejys iš Pervalkos, kai stabtelėjom pas jį žuvies; antrąją medžiojome Vilniuje net iš dviejų kiemų (viena pasirodė per sena, kita jau tiko), trečiaisiais metais nugenėjom Tomo krikšto tėvelių kiemo vyšnią, važiuodami namo iš Druskininkų. Tada mūsų Onytei buvo vos du mėnesiai ir tai buvo pirmoji ilga kelionė iš namų...

Šiais metais turiu dvi vyšnias: Supanikavusi, kad lapkričio paskutinis savaitgalis jau ir bus Advento pradžia, nusirėžiau labai gražią šaką iš Gretos ir Aido kiemo Žvėryne, bet po to supratau, kad keturios savaitės iki Kalėdų prasideda tik šiandien, gruodžio 2-ąją! Galvojau, gal anksčiau laiko nuskinta šaka  sugadins mano burtus, todėl taip namie atsirado dar dvi šakos, kurios atkeliavo net iš Kėdainių rajono vieno gerojo pasiuntinio dėka (Kęstuti,ačiū :)

Juokinga, kiek vargo dėl vyšnios :) Šakų primerkti pilni namai :)

Bet aš mėgstu simbolius ir rūpestis, kaip pražydinti vyšnios šaką, man visada virsta beveik mūsų gyvenimo metafora, kaip ir pasirodantys žiedai man reiškia, kad viskas yra gerai. Jei tik apleidžiu namus, bendravimą, savo žmogų tą paskutinį metų mėnesį, kuris pilnas bėgimo lėkimo, žvilgsnis užkliūva už vyšnios ir stabteliu. Kaip sakoma vienoj dainoj: I have an audience with the Pope and I'm saving the world at eight, but if she says she needs me, everybody has to wait :)

To momentinio atsitokėjimo mums visiems labai reikia. Nes savo artimą reikia mylėti ir juo rūpintis ne tada, kai pasibaigsime darbus, o dabar. Kartais tai užtrunka vos minutę.

Jei įtariu, kad vyšnia gali nepražysti, turiu ir realių savo triukų, kaip pagreitinti šį procesą. Kartais įpilti saldinto vandens, kartais pastatyti vazą su vyšnia, kur šilčiau (netoli radiatoriaus, pavyzdžiui).

Jums gali pasirodyti, kad tik man toji vyšnia rūpi, o Tomas tik gėrisi žiedeliais. Šioje vietoje esu seno sukirpimo ir tikiu, kad tokie dalykai - vis dėlto šeimos moterų stichija. Tačiau vyšnia rūpinamės kartu ir džiaugiamės taip pat kartu.

Mano vyšnia 2012 (viena iš trijų :))) dabar atrodo taip. Oi tu vyšnia vyšnia, linkiu tau laimingai pražysti!

P.S. Jaučiuosi truputėlį kalta, kad šį įrašą paskelbiu jau baigiantis šiai dienai, o ne iš ryto, kai dar kai kurie iš jūsų galėjo nusiskinti ir pasimerkti šakelę, jei šio burto nežinojot. Tačiau visą savaitgalį, kiekvieną dieną iki išnaktų pakuojame medutį, arbatas, žvakes, žaisliukus. Balžeko bitės dūzgia :) Prasidėjo ne tik kalendorinė žiema. Prasidėjo dovanų metas. Jei kas dar nepasirūpino dovanėlėmis, kitą savaitgalį būsime kalėdinėje labdaros mugėje Kokonas, Žaislų muziejuje Vilniuje. Kviečiam seniai matytus susitikti, naujus - susipažinti. :)