Meduoliai kietuoliai

Seniai seniai, prieš daug daug metų gražiame mieste vardu Vilnius, šalia gražios, bet dažniausiai tuščios Lukiškių aikštės stovėjo namas. Tame name gyveno žmonės, ne šiaip žmonės, o tie, kurių darbais kiti žavisi, kuriuos gerbia ir idealizuoja. Tarp jų buvo ir operos solistė Sigutė Stonytė, ir aktorius Saulius Balandis su šeima. Kalbėta, tarsi tas namas - menininkų namas, ir butai jame buvo paskirti (tais laikais, kai juos ne pardavė, o davė) artistiškos sielos žmonėms. Tame name aukštomis lubomis gyveno ir vokiečių kalbos dėstytoja, muzikos akademijoje dėsčiusi ponia Astrida. Ponia Astrida turėjo taksų veislės šunį vardu Enė ir dievino Goethe. Ji galėjo mintinai cituoti jo eiles ir vokiečių, ir lietuvių kalbomis. Vakarais jis klausydavo klasikinės muzikos ir leisdavo sau išgerti raudono vyno taurę. Ponios Astridos dukra gyveno Vokietijoje ir į brandžios mamos gyvenimą įsiliedavo epizodiškai. Galbūt dėl to inteligentiškoji ponia į savo namus įsileido dvi nuomininkes - Andrę ir Rasą. Dar iki šiol neaišku, laimei ar nelaimei... Jaunos merginos nebuvo kažkaip įspūdingai padykę ir gerbė savo šeimininkę, tačiau ir jos ne visada buvo gėlelės, skaisčiai žydinčios ponios Astridos sodelyje. Kartais jos grįždavo per vėlai, kartais maudydavosi vonioje per ilgai, kartais sukeldavo įtarimų nuo jų sklindantis cigarečių kvapas. Ir nors abidvi kaip šuneliai viena per kitą linksėdavo, kad "kai kavinėse rūkoma, drabužiai taip prisigeria dūmų kvapo!", ponia Astrida labiau tikėdavo Enės taksiškomis akimis. Ir pykdavo, oi kaip pykdavo!

Atleiskit mums, ponia Astrida (aš negaliu parašyti tiesiog vardo, nes turėjome į ją kreiptis būtent ponia), jei kas ir buvo ne taip. Tačiau mūsų gyvenime jūs palikote tikrai didesnį ženklą, nei nutuokiate. Jūs mus tikriausiai jau seniai pamiršote, o mes jus prisimename prieš kiekvienas Kalėdas. Gruodžio mėnesį, artėjant šventėms, vieną savaitgalio dieną ponia Astrida užsidarydavo virtuvėje ir kepdavo meduolius. Ji sakė, kad tai senas vokiškas receptas ir meduoliai vadinasi Pfefferkuchen. Švelnus medaus ir stiprūs gvazdikėlių, cinamono, imbiero ir kardamono kvapai susipindavo ir meduoliais kvepėdavo ne tik virtuvė, bet visas butas. Tas kvapas išlikdavo iki pat ryto ir būtent ponios Astridos meduolių, o ne mandarinų kvapas, man yra tuoj tuoj ateisiančių Kalėdų kvapas. Ačiū jai.

Su mano mylima Rasa išmokę kepti meduolius juos kepam kasmet - anksčiau kartu, dabar atskirai. Juos galima pamirkyti į raudoną vyną, galima į arbatą. Pamirkyti beveik būtina, nes jie yra kieti. Man tai ne Pfefferkuchen, o meduoliai kietuoliai. Gavau pastabą, kad publikuodama šį receptą, turėčiau parašyti ir instrukciją, kaip juos valgyti. Taip, saugokite dantis! Bet aš manau, kad mūsų buto Lukiškių aikštėje šeimininkė juos ir kepdavo gruodžio pradžioje tam, kad iki Kalėdų jie jau prisigertų drėgmės ir būtų lengviau įkandami. 

Meduoliai kietuoliai - puiki dovana. Jie skanūs ir viliojančiai kvepia. Jie nėra fast food giminaičiai ir norėdami prisikepti jų iš nurodyto kiekio ingredientų pasiryžkite gražiam, bet ilgam vakarui: plepėkite su draugais, mylimuoju, gurkšnokite raudoną vyną ir sukite juos delnuose, sukite. Meduoliai kietuoliai turi būti mažyčiai ir tik mažyčiai, po keleto eksperimentų pagreitinti procesą ir daryti didesnius "blynus", vėl grįžau prie seno būdo, kaip mus išmokė ponia Astrida. Taip pat nerekomenduoju taupyti medaus sąskaita, čia jis būtinas ir yra viena gražios meduolių spalvos paslapčių.

Laiko iki Kūčių dar yra, o ir mano prieš dvi dienas prikeptas pilnas indas jau baigia ištuštėti :)