Meduoliai kietuoliai

Seniai seniai, prieš daug daug metų gražiame mieste vardu Vilnius, šalia gražios, bet dažniausiai tuščios Lukiškių aikštės stovėjo namas. Tame name gyveno žmonės, ne šiaip žmonės, o tie, kurių darbais kiti žavisi, kuriuos gerbia ir idealizuoja. Tarp jų buvo ir operos solistė Sigutė Stonytė, ir aktorius Saulius Balandis su šeima. Kalbėta, tarsi tas namas - menininkų namas, ir butai jame buvo paskirti (tais laikais, kai juos ne pardavė, o davė) artistiškos sielos žmonėms. Tame name aukštomis lubomis gyveno ir vokiečių kalbos dėstytoja, muzikos akademijoje dėsčiusi ponia Astrida. Ponia Astrida turėjo taksų veislės šunį vardu Enė ir dievino Goethe. Ji galėjo mintinai cituoti jo eiles ir vokiečių, ir lietuvių kalbomis. Vakarais jis klausydavo klasikinės muzikos ir leisdavo sau išgerti raudono vyno taurę. Ponios Astridos dukra gyveno Vokietijoje ir į brandžios mamos gyvenimą įsiliedavo epizodiškai. Galbūt dėl to inteligentiškoji ponia į savo namus įsileido dvi nuomininkes - Andrę ir Rasą. Dar iki šiol neaišku, laimei ar nelaimei... Jaunos merginos nebuvo kažkaip įspūdingai padykę ir gerbė savo šeimininkę, tačiau ir jos ne visada buvo gėlelės, skaisčiai žydinčios ponios Astridos sodelyje. Kartais jos grįždavo per vėlai, kartais maudydavosi vonioje per ilgai, kartais sukeldavo įtarimų nuo jų sklindantis cigarečių kvapas. Ir nors abidvi kaip šuneliai viena per kitą linksėdavo, kad "kai kavinėse rūkoma, drabužiai taip prisigeria dūmų kvapo!", ponia Astrida labiau tikėdavo Enės taksiškomis akimis. Ir pykdavo, oi kaip pykdavo!

Atleiskit mums, ponia Astrida (aš negaliu parašyti tiesiog vardo, nes turėjome į ją kreiptis būtent ponia), jei kas ir buvo ne taip. Tačiau mūsų gyvenime jūs palikote tikrai didesnį ženklą, nei nutuokiate. Jūs mus tikriausiai jau seniai pamiršote, o mes jus prisimename prieš kiekvienas Kalėdas. Gruodžio mėnesį, artėjant šventėms, vieną savaitgalio dieną ponia Astrida užsidarydavo virtuvėje ir kepdavo meduolius. Ji sakė, kad tai senas vokiškas receptas ir meduoliai vadinasi Pfefferkuchen. Švelnus medaus ir stiprūs gvazdikėlių, cinamono, imbiero ir kardamono kvapai susipindavo ir meduoliais kvepėdavo ne tik virtuvė, bet visas butas. Tas kvapas išlikdavo iki pat ryto ir būtent ponios Astridos meduolių, o ne mandarinų kvapas, man yra tuoj tuoj ateisiančių Kalėdų kvapas. Ačiū jai.

Su mano mylima Rasa išmokę kepti meduolius juos kepam kasmet - anksčiau kartu, dabar atskirai. Juos galima pamirkyti į raudoną vyną, galima į arbatą. Pamirkyti beveik būtina, nes jie yra kieti. Man tai ne Pfefferkuchen, o meduoliai kietuoliai. Gavau pastabą, kad publikuodama šį receptą, turėčiau parašyti ir instrukciją, kaip juos valgyti. Taip, saugokite dantis! Bet aš manau, kad mūsų buto Lukiškių aikštėje šeimininkė juos ir kepdavo gruodžio pradžioje tam, kad iki Kalėdų jie jau prisigertų drėgmės ir būtų lengviau įkandami. 

Meduoliai kietuoliai - puiki dovana. Jie skanūs ir viliojančiai kvepia. Jie nėra fast food giminaičiai ir norėdami prisikepti jų iš nurodyto kiekio ingredientų pasiryžkite gražiam, bet ilgam vakarui: plepėkite su draugais, mylimuoju, gurkšnokite raudoną vyną ir sukite juos delnuose, sukite. Meduoliai kietuoliai turi būti mažyčiai ir tik mažyčiai, po keleto eksperimentų pagreitinti procesą ir daryti didesnius "blynus", vėl grįžau prie seno būdo, kaip mus išmokė ponia Astrida. Taip pat nerekomenduoju taupyti medaus sąskaita, čia jis būtinas ir yra viena gražios meduolių spalvos paslapčių.

Laiko iki Kūčių dar yra, o ir mano prieš dvi dienas prikeptas pilnas indas jau baigia ištuštėti :)

Grikiai!

Šeštadienis, 16 val. Kalėdinės "Kokono" mugės prekiautojai skaičiuoja likučius. Didžiosios dalies neliko jau prieš pusvalandį, kiti stoviniuoja: dar tikėdami sulaukti žmonių, o gal šiaip iš smagumo/tingulio...

Ir pas mus ateina jis, vyras pirkėjas.

Jaunas vyras su šeima (mažyliui, prigludusiam ant moters krūtinės, gal net mėnesio dar nėra) pamato, kad mes turime grikių medaus. Ir sako "grikiai?O, geras grikiai!" Sako, nupirksiu tėvams dovanų, juk paprasto medaus visi turi, o grikių štai ne visi. Klausia žmonos, gal kam dar reiktų, o ji sako, na, reikia pagalvoti, paskaičiuoti. Kam čia dar galvoti, išsprendžiam šį klausimą ir bus ramu! Dovana gera ir įdomi, po to reiks ieškoti, o štai čia yra! 

Jis nuperka šešis iš karto, dovanų tėvams, tetoms, dėdėms. Ir taip gražų mūsų medų dar gražiai supakuojame jam kaip dovanas, sudedame į dėžę. Vyras išeina plačiai šypsodamasis, šypsomės ir mes - grikių medaus per visą mugę iki jo pasirodymo buvome pardavę tik vieną stiklainį. 

Man patinka tokie žmonės kaip tas vyras. Gal dėl to, kad mano vyras toks pat :) Yra, patinka, imam, ką čia dvejoti! Tokie žmonės greiti, azartiški, jie nori išbandyti nauja ir priima sprendimus greitai. Tikrai ne visos, tačiau dauguma moterų, tądien pirkusių žaisliukus, žvakes, medų ar arbatą, skaičiavo, mąstė, kai kurios grįždavo po dukart dar kartelį apsižiūrėti su toookiu dideliu klausimu "pirkti ar nepirkti". Pati mano mama net keturis kartus ėjo pirkti vienos dovanos, iš paskutinio karto pavyko. Nieko čia baisaus, mama, visi mes skirtingi :)

Tačiau pagalvojau, kad grikių medus tikriausiai per mažai pažįstamas. Gal skamba keistai, gal kas nors nemėgsta grikių ir nesitiki mėgti medaus? Gal atbaido tamsi sodri spalva?

Žodžiu, nusprendžiau daugiau apie šį medų papasakoti: kuo jis skiriasi nuo įprasto įvairių augalų medaus ir ką galima kasdienybėje su juo nuveikti.

Kad medus galėtų būti vadinamas kokios nors vienos rūšies augalo vardu, jame turi būti ne mažiau 45 proc. to augalo žiedų nektaro. Jei medus grikių, reiškia, kad bitelės gyvena šalia didelio didelio žydinčių grikių lauko, nes bitėms juk nenurodysi kur skristi. O skraidyti jos gali net 3 km spinduliu aplinkui. 

Grikių medus tamsiai rudo atspalvio, sodraus skonio ir ypatingo šiek tiek aštroko kvapo. Kaip ir su visais gerais dalykais, nebūna žmonių, kurie šiek tiek arba vidutiniškai mėgsta grikių medų. Dažniau išgirsi "o Dieve, nekenčiu grikių medaus!" arba "jis man pats skaniausias!" Prie pastarųjų galiu save priskirti ir aš, nes jei tik yra galimybė, renkuosi grikių medų, nors mūsų vasaros medus yra puikus.

Antano Gendrolio ir Loretos Kubilienės knyga "Medus" sako, kad grikių medus turi daug geležies ir baltymų, todėl rekomenduojamas po ligų nusilpusiems ir pagyvenusiems žmonėms. Jis vartojamas kaip stiprinanti priemonė nuo išsekimo, mažakraujystės, padeda nuraminti nervų sistemą.

Žodžiu, grikių medus toks vertingas, kad būtų gaila tiesiog saldinti juo arbatą. Geriau ragaukite jį vieną, užgerdami arbata ar vandeniu. O mūsų šeimoje jis nepamainomas trim atvejais:

1. Avižinė košė bus itin vertinga ir skani, jei ją apibarstysit riešutais, razinomis ir įdėsite grikių medaus šaukštelį. Tai pusryčių populiariausias patiekalas ir šį derinį, o ne Kurto Voneguto pasiūlytą, mes vadinam "Čempionų pusryčiais" :)

2. Blyneliai su grikių medumi. Prancūzai turi savo crêpes su Grand Marnier likeriu, o mūsų Balžekų šeimynėlė blynus visada apglaisto grikių medumi. Saldu, bet ir kartu kažkaip kitaip, paprastas medus to efekto neduoda.  Čia vienas mėgiamiausių savaitgalio patiekalų, o ir blynai dažniausiai būna ne šiaip kokie, o moliūgų.

3. Kepta višta, aptepta grikių medumi. Fantastiško skonio!

Taigi išdrįskit ir stokit į grikių medaus mylėtojų arba priešų gretas :) 

"Balžeko bičių" grikių medaus parduoda Gastronomas.lt arba Kino teatras "Pasaka". Na, ir žinoma, pati aš, jei parašysite man laiškelį adresu medus@balzekobites.lt

Mugė

Šeštadienį Balžeko bitės išlindo į dienos šviesą ir dalyvavo pirmoje savo gyvenime mugėje. Kaip gera pasakyti, kad ta pirmoji mūsų mugė buvo būtent "Kokonas", su pagalbos kitiems prieskoniu. Šiemet prekeiviai dalį pelno skyrė naujai atsidariusiam "Žaislų muziejui", kur tėvams gali atgyti prisiminimai apie vaikystę, o vaikams tiesiog nutįsti seilė dėl visko :)

Apsilankykit, tikrai nuoširdžiai kviečiu: 

http://www.zaislumuziejus.lt/lt/ 

Mugėje atrodėme štai šitaip:

Buvo taip įdomu ir gera susipažinti su žmonėmis, kuriems patinka mūsų gaminami dalykai! Matyti, kaip visi aikčioja čiupinėdami vaškinius žaisliukus eglutei ir kaip vaikams patinka vaško kvapas (vienas berniukas žvakę eglutę kokią minutę uostė prisidėjęs prie nosies, o jo tėtis taip ir nesuprato, kad gal reik kažkokių veiksmų imtis, kai vaikui taip patinka :))

Buvo įdomu nugirsti pokalbį:

- Mama, pažiūrėk kokie žaisliukai!
- Aha, mes ir patys tokių pasidaryti galim. 

Norisi paklausti "Tikrai?" :)

Daugiausia žaisliukus žmonės pirko dovanų ir labai dažnas sakė siųsiantis į užsienį. Balžeko bičių žaisliukai keliaus po visą pasaulį - į Ameriką, Australiją, Japoniją, Kiprą ir, žinoma, Angliją, kaip be jos :)

Kai atvykę turistai fotografuojasi Vilniuje ir, atrodo, kad praeidama pro šalį patenku į jų kadrą, pagalvoju, kiek žmonių įvairiausiuose pasaulio kampeliuose turi ir mano veidą nuotraukose?..
Kiek žmonių yra nutūpę mano pačios kelionių nuotraukose?  Stovi kampe, žiovauja kur nors antrame plane ar tiesiog eina savo keliu į darbą, kai aš pozuoju prie Triumfo arkos Paryžiuje?

Taip ir mano mamos "kepti" vaškiniai žaisliukai - jie suksis ant eglutės šakos kažkur Niujorke, kažkieno bute ir nors mes tiksliai to nežinosim, bet taip būsime palikę savo pėdsaką, ženklą, kad ir mažytį. 

Prakalbus apie nuotraukas, noriu pasidalinti pora, kurias man atsiuntė "Medinio arkliuko" šeimynėlė. Fotografuota Žaislų muziejuje, fotografavo Jolita. Saldu kaip du medu :)

Oi tu vyšnia vyšnia

Buvome pasižiūrėti Koršunovo ir Marcinkevičiaus "Katedros". Palietė, patiko, įdomių minčių galvoje paliko. Apie talentą, apie meilę, Lietuvą ir kūrybą. Ir, žinoma, prisidedu prie  Sauliaus Bareikio personažo,  smuikininko, garbinimo. Jo "oi tu grūšia grūšia" skamba galvoje jau tris dienas.

Bet šį sykį ne "oi tu grūšia grūšia" noriu jums padainuoti. Mano daina - apie vyšnią.

Jau ketvirtus metus turime tradiciją: pirmą Advento sekmadienį pasimerkti vyšnios šaką ir laukti, kol ji sužydės iki Kūčių vakaro. Liaudies burtai sako, kad vyšniai pražydėjus netekėjusi mergina kitąmet ištekės.

Šią tradiciją pradėjau tik susipažinusi su Tomuku. Ir žiūrėkit - trejus metus ji pražydo, o aš po jų pagaliau ir ištekėjau! Cha cha, ilgai vyšnia tikrino mano atkaklumą :) O jei rimtai, žinojau aš tą burtą, tačiau buvau ji perfrazavusi kitaip: iki Kūčių pražydusi vyšnia reiškia, kad poroje/šeimoje visus metus žydės meilė. (Be kita ko, kai pirmą kartą nusiskynėme vyšnią, juk negalėjau pasakyti Tomui, su kuriuo draugavau vos keletą mėnesių, ką reiškia šitas burtas - būtų jis mane iškart metęs, kaip moterį, norinčią suvystyti!!)

Bet surimtėkim dar labiau. Prisimenu visas mūsų vyšnias: pirmąją šakelę mums nuo savo vyšnios nuskynė žvejys iš Pervalkos, kai stabtelėjom pas jį žuvies; antrąją medžiojome Vilniuje net iš dviejų kiemų (viena pasirodė per sena, kita jau tiko), trečiaisiais metais nugenėjom Tomo krikšto tėvelių kiemo vyšnią, važiuodami namo iš Druskininkų. Tada mūsų Onytei buvo vos du mėnesiai ir tai buvo pirmoji ilga kelionė iš namų...

Šiais metais turiu dvi vyšnias: Supanikavusi, kad lapkričio paskutinis savaitgalis jau ir bus Advento pradžia, nusirėžiau labai gražią šaką iš Gretos ir Aido kiemo Žvėryne, bet po to supratau, kad keturios savaitės iki Kalėdų prasideda tik šiandien, gruodžio 2-ąją! Galvojau, gal anksčiau laiko nuskinta šaka  sugadins mano burtus, todėl taip namie atsirado dar dvi šakos, kurios atkeliavo net iš Kėdainių rajono vieno gerojo pasiuntinio dėka (Kęstuti,ačiū :)

Juokinga, kiek vargo dėl vyšnios :) Šakų primerkti pilni namai :)

Bet aš mėgstu simbolius ir rūpestis, kaip pražydinti vyšnios šaką, man visada virsta beveik mūsų gyvenimo metafora, kaip ir pasirodantys žiedai man reiškia, kad viskas yra gerai. Jei tik apleidžiu namus, bendravimą, savo žmogų tą paskutinį metų mėnesį, kuris pilnas bėgimo lėkimo, žvilgsnis užkliūva už vyšnios ir stabteliu. Kaip sakoma vienoj dainoj: I have an audience with the Pope and I'm saving the world at eight, but if she says she needs me, everybody has to wait :)

To momentinio atsitokėjimo mums visiems labai reikia. Nes savo artimą reikia mylėti ir juo rūpintis ne tada, kai pasibaigsime darbus, o dabar. Kartais tai užtrunka vos minutę.

Jei įtariu, kad vyšnia gali nepražysti, turiu ir realių savo triukų, kaip pagreitinti šį procesą. Kartais įpilti saldinto vandens, kartais pastatyti vazą su vyšnia, kur šilčiau (netoli radiatoriaus, pavyzdžiui).

Jums gali pasirodyti, kad tik man toji vyšnia rūpi, o Tomas tik gėrisi žiedeliais. Šioje vietoje esu seno sukirpimo ir tikiu, kad tokie dalykai - vis dėlto šeimos moterų stichija. Tačiau vyšnia rūpinamės kartu ir džiaugiamės taip pat kartu.

Mano vyšnia 2012 (viena iš trijų :))) dabar atrodo taip. Oi tu vyšnia vyšnia, linkiu tau laimingai pražysti!

P.S. Jaučiuosi truputėlį kalta, kad šį įrašą paskelbiu jau baigiantis šiai dienai, o ne iš ryto, kai dar kai kurie iš jūsų galėjo nusiskinti ir pasimerkti šakelę, jei šio burto nežinojot. Tačiau visą savaitgalį, kiekvieną dieną iki išnaktų pakuojame medutį, arbatas, žvakes, žaisliukus. Balžeko bitės dūzgia :) Prasidėjo ne tik kalendorinė žiema. Prasidėjo dovanų metas. Jei kas dar nepasirūpino dovanėlėmis, kitą savaitgalį būsime kalėdinėje labdaros mugėje Kokonas, Žaislų muziejuje Vilniuje. Kviečiam seniai matytus susitikti, naujus - susipažinti. :)

Liv Ullmann

Just when I thought I was out, THEY PULL ME BACK IN! Taip įmituodamas Al Pacino sakė susilaižėlis (plaukus) Silvio mano mėgstamam seriale "Sopranai". Taip dabar sakau aš: kai jau galvojau, kad pabėgau, jis ir vėl mane įtraukė. Kas tas jis? Kinas.

Beveik visą savo suaugusio žmogaus gyvenimą vienaip ar kitaip buvau susijusi su filmais ir kinu. Toji meilė virto rutina ir galų gale aš, kaip batsiuvys be batų, nebežiūrėjau filmų, o tik apie juos rašiau, kalbėjau, planavau, reklamavau.

Norėjau gimus Onai atsipūsti, kad kinas vėl man būtų šventė, kad po filmų nenorėčiau miegoti (o ne jie man padėtų užmigti), kad eidama namo iš kino teatro žingsnius girdėčiau kitaip, tarsi įgarsintus filmui.

Į mano naują gyvenimą ryškiau įsiliejo medus ir kiekvieną dieną tuo labai džiaugiuosi. Bet praėjusį sekmadienį, THEY PULL ME BACK IN. Tik įvyko šis tas naujo: tas sugrįžimas į kino pasaulį buvo pasaldintas ir medumi.

Į Vilnių buvo atvykusi kino legenda Liv Ullmann. Sunku būtų trumpai išvardinti visus jos pasiekimus, bet pasauliui ji labiausiai žinoma kaip Ingmaro Bergmano mūza, filmų aktorė, o jos vaidmenys ne sykį buvo nominuoti oskarams, palmės šakelėms ir auksiniams gaubliams. O apskritai tai ji yra istorijos dalis, daugeliui vyresnių už mane žmonių buvusi etalonas - moters ir aktorės. Ir man brangios Izoldos dėka aš turėjau galimybę su ja susipažinti ir pasišnekėti. Visą interviu galėsite šeštadienį išgirsti per Lietuvos radiją, laidą "Kultūros savaitė".

O aš iki šiol negaliu atsigauti ir patikėti, kiek energijos man įpūtė susitikimas su dabar jau brandaus amžiaus (Liv Ullmann  - 73 metai) moterimi. Visi po pokalbio su ja išeidavo švytintys! Tai, manau, ir yra asmenybės didybė: įkvėpti paprastai, šiltai, nuoširdžiai kalbant nepaprastus dalykus.

O kur medus? Per vieną festivalio patikėtinį perdaviau Liv Ullmann "Balžeko bičių" medaus stiklainėlį. "Patikėtinis" mane patikino, kad ji nusišypsojo. Aš nežinau, ar medus iškeliavo kartu su Liv Ullmann į namus, tačiau mūsų stiklainėlį tikrai lytėjo jos pirštai. Gera tai žinoti ir naiviai svajoti, kad kada nors medų ragautų ir kiti dideli žmonės.

Vietoje pabaigos, kad neskambėtų per daug romantiškai:

Lietuva yra neįtikėtinas kraštas, nes nors čia netrūksta išsilavinusių žmonių, manau, tik 0.05 proc. žino, kas ji tokia. Mūsų kino žinios dažnai pasibaigia tokiomis ikoninėmis įžymybėmis kaip Sophie Loren, plačiai žinome tik tai, kas tikrai masiška.Su drauge kalbėjomės, kad po interviu su ja komentarus būdavo galima ant pirštų skaičiuoti, o ir tie iš serijos "kaip prastai atrodo sena švedė" (norvegė ji, jeigu ką)
Bet šia proga apie kino neišsilavinimą norėčiau pacituoti porą juokingų eilučių iš Kristinos Sabaliauskaitės naujos knygos "Danielius Dalba ir kitos istorijos", apsakymas "Mirtis Vilniuje":
"Aktoriai - dar ir narcizai. O dar jeigu jie priklausomi nuo šlovės...Ir atsiduria Vilniuje... Čia su "Oskaru" gali nebent išsivalyti užsikimšusį unitazą, su Venecijos "Liūtu" - paremti duris, o su "Palmės šakele" pasikasyti nugarą."

Laimė dėžutėje

Žiūriu, kad kiekvieną savo įrašą pradedu nuo šeimos narių paminėjimo. Matyt, kitaip negaliu, nes ir dabar noriu pradėti "mano tėtis sakydavo..." :) Gal nieko tokio, o net ir labai gerai, tai, matyt, reiškia, kad šeima man ypatingai svarbi.

Taigi, mano tėtis sakydavo, kad nieko nereikia daryti galvojant tik apie pinigus. Nes jei darbą darysi dėl pinigų, jie tikrai neateis. Aš, kaip ir visos dukros, mažytė šventai tikėjau visais tėčio žodžiais. Ėjo metai, kai supratau, kad šio posakio mano tėtis pats nesugalvojo. Taip pat supratau, kad galvok apie pinigus ėmęsis kad ir nemėgstamo darbo, bet juodai atidirbsi - į piniginę tikrai priskris kažkiek "šlamučių". Ir atvirkščiai: pradėsi verslą ar versliuką, bet apie pinigus negalvosi, tai žiūrėk jie ne tik neateis, bet dar ir iš tavęs išeis!

Neaiškūs man tie pinigai iki galo :) Bet šį posakį prisiminiau visai ne dėl pinigų. Prisiminiau, nes aną vakarą pakavau 30 natūralaus bičių vaško kalėdinių žaisliukų užsakymą į Liuksemburgą ir galvojau. Ir visai ne apie banknotus ir ne apie monetas.

Žinoma, aš žinau, kiek litų įvertinta viena dėžutė, kurioje Kalėdų šventės ir eglutės laukia penki vaškiniai žaisliukai - Senelis, varpas, žvaigždė, žirgas ir namelis. Žinoma, kad aš džiaugiuosi, kad mūsų pirmus žingsnius žengiančioje veikloje žmonės mumis tiki ir nori juos sau ar kitiems padovanoti.

Lanksčiau dėžutes, klojau jų dugną tikru šienu, vieną po kito atsargiai guldžiau ant šieno žaisliukus ir galvojau, kaip žmonės kažkur Liuksemburge, nei toli, nei arti, atsidarys tą dėžutę. Įsivaizdavau, kaip jie aiktels "o, kaip gražu!". Tada prikiš nosį, pauostys ir sakys "kaip jie kvepia!" Taip, jie kvepia kaip bitės, kaip medus, kaip saulė, kaip senelio bityno kambariai šiltą vasaros popietę. Tada atsargiai paims vieną už tviskančio siūlo ir įsivaizduos, kaip švelniai jie supsis ant eglutės šakos. Nuoširdžiai tikiu, kad kai atsidarysite dėžutę, patirsit akimirką laimės. Tikriausiai ji nebus tokia didelė, kaip sužinojus, kad laukiatės kūdikio, kad jūsų vaikinas jus myli, kad gavote geriausią pasaulyje pasiūlymą, bet ji bus. O geriau mažos laimės nei visai jokių, ar ne?

Gali neįtikinamai skambėti, tačiau aš mažą laimę patiriu pakuodama žaisliukus, klijuodama medaus etiketes ir rišdama kepurėles. Ir visiems man padedantiems sakau, kad mes čia ne šiaip fizinį, nereikalaujantį žinių darbą dirbam. Visada įsivaizduoju laimingus veidus. Ir, žinoma, stengiuosi, kad jie tokie būtų.

O pinigai, kaip su jais? Dar nežinau iki galo atsakymo į šį klausimą, bet tikriausiai gražiausi dalykai sukuriami galvojant ne apie pinigus, o pinigai yra pripažinimas, kad stengtasi buvo ne veltui.  

Obuolių pyragas su medumi

Skambina man mano krikšto mama, kurią nuo mažens vadinu tetute, ir siūlo obuolių. Sakau "nenoriu", nes žinau, kad garaže yra dėžė obuolių, kurios likimo dar nenusprendžiau. Sako "uogienes virk, pyragus kepk". Tarsi aš pati nesumastyčiau. Bet kartais taip nekyla rankos...

Ir vis dėlto, iškepiau. Obuolių pyragą su medumi, kurio ten yra vos šaukštas. Bet tas šaukštas -  ne šaukštas deguto, jis visą pyragą pakylėja į kažkokį meduolio lygmenį ir neapsakomai paprastą, bet nepakartojamą skanumą. 

Prieš tai, kol parašysiu tikslų receptą, noriu pasakyti viena: apie šį pyragą mes su tetute kalbėjom kokius dešimt kartų, nemeluoju. Ji man pasakė receptą, tada paskambino ir pasakė, kad pamiršo vieną sudedamąją dalį, tada po penkių minučių paskambino ir pasakė, kad sodą dėti į skystąją dalį, ne į miltus. Dar porą kartų mes kalbėjome apie jo skonį ir kaip jis kyla orkaitėje. Galų gale, viską vainikavo vakaras, kai ji atsivežė jos keptą pyragą pagal tą patį receptą ir sudėję mano ir jos pyragus lėkštėje mes skanavom ir analizavom, kurios geresnis :)

Kam tiek vargo dėl pyrago? Aš irgi kartais taip pagalvoju. Kai buvau užsisklendusi paauglė, kuri kurdavo eilėraščius savo kambaryje ir nenorėdavo kalbėtis su tėvais, nesuprasdavau, kaip mama su drauge gali valandą kalbėtis apie gėles ar receptus. Atsimenu save: "na, man tai tikrai taip nenutiks!" Tai atrodė tokia banalybė ir nuobodybė! O štai, praeina beveik penkiolika metų ir matote... 

Bet dabar suprantu, kad tos kalbos nėra šiaip sau. Juk gilinamės, kaip iškepti pyragą, kad jis nesuskiltų ir būtų toks skanus, skaniausias pasaulyje ne todėl, kad mums reikėtų kažkaip pamaitinti savo organizmą kalorijomis.

Kad ir ką begamindamos, taip kuriam savo šeimos kulinarinę istoriją. Šitas pyragas man visada primins tave, tetute. Prisiminsiu ir kaip su Tomu jį kabinom dar karštą ir skalavome burnas konjaku vieną tylų vakarą, kai jau dukra miegojo :) Per dvi savaites gaminau jį jau triskart, taigi tai nėra tik vienkartinis susižavėjimas.

Na, gerai, o dabar receptas. Pamėginsiu viską aprašyti tiksliai:

Obuolių pyragas su medumi

200 g cukraus 

200 g riebios grietinės (ne mažiaus 30 proc. riebumo)

200 g miltų

2 kiaušiniai

1 arbatinis šaukštelis sodos

1 šaukštas medaus

Cinamono

ir daug daug obuolių (aš dedu nemažiau 8)

Obuolius nulupame ir supjaustome kubeliais. Gausiai apibarstom cinamonu. Cukrų, grietinę, kiaušinius ir medų sumaišome, įmaišome šaukštelį nugesintos sodos. Tuomet suberiame persijotus miltus. Tešla turi būti tiršta, bet ne per tiršta ir ne per skysta. Kad taip gražiai nuo šaukšto slystų, o ne varvėtų upeliu. Taigi į tešlą sudedame obuolius ir sumaišome. Visą masę supilame į riebalais pateptą kepimo skardą ir į  170 C orkaitę valandėlei ar kol patys matysite, kad iškepęs. 

Skanaus, gal ras šis pyragas vietos ir jūsų istorijoje?

Gastronominis nacionalizmas ir Kalėdos

Šiandien buvo puiki diena. 

Pagaliau baigiau prezentaciją, kuria norėjau pasiūlyti įmonėms ir šiaip gerus dalykus mėgstantiems žmonėms apsispręsti dėl kalėdinių dovanų.

Man patinka daryti prezentacijas. Kartais taip patinka jas daryti, kad prisigalvoju įvairiausių "kūrybiškumų", po kurių lieka nebeaišku, ką iš tiesų noriu pasakyti :)

Šį kartą taip pat buvau sumąsčiusi tokį vieną. Mano prezentacija turėjo prasidėti taip:

Kalėdų Senelis iš darbo atleido milijoną briedžių

Kaip praneša Laplandijos naujienų agentūra, Kalėdų Senelis šiais metais atleido iš darbo daugiau nei milijoną ištikimai jam tarnavusių briedžių.

“Į laisvę, brangieji, į laisvę lėkit”, - šaukė viso pasaulio vaikų ir suaugusiųjų mylimiausias barzdočius.  Briedžiai  laimingi nurūko žvaigždėmis, jie nusipelnė atostogų.

Geroji naujiena: be dovanų žmonės neliks.

Nuspręsta, kad jas po visą pasaulį išskraidins bitės. Konkursą dovanoms vežioti laimėjo greičiausios ir šauniausios Balžeko bitės. Ko norėtumėt iš jų dovanų?

Galutinis variantas išėjo kur kas paprastesnis ir jį galite pasižiūrėti čia:

http://issuu.com/bitemotinele/docs/balzeko_biciu_dovanos_kaledoms 

 

Mados dovanoti maistą, mano nuomone, į Lietuvą atėjo kartu su gurmė parduotuvių madomis. Tai buvo gražūs pinti krepšeliai, pridėti džemų, alyvuogių, meduolių, konservuotų gėrybių, prikloti atraižų a la šienas - kai augau, apie tai girdėti nebuvo girdima, matyti nebuvo matoma. 

Gana paprasta ir žinoma visada buvo dovanoti butelį, žinoma, ne degtinės :) Su tomis pačiomis madomis, matyt, atėjo ir mada dovanoti vyną.

Bet ką bendro su mumis turi kažkur Šveicarijos  - Prancūzijos pasieniuose skintų abrikosų džemas, kai jį dovanojame Kalėdoms? Ar vynas, gimęs Italijoje?

Atleiskit už gastronominį nacionalizmą, bet man tikrai būtų smagiau gauti miško aviečių uogienės, džiovintų spanguolių iš Žemaitijos ar šaltalankių sulčių.

Buvo laikas, ir visai neseniai, kai pati viriau abrikosų džemą Kalėdoms ir dovanojau jį savo brangiesiems. Bet tuo man ir patinka skonis - jis keičiasi ir, jei sekasi, jei nori ir domiesi, jis keičiasi į gerąją pusę.

Dabar man atrodo, kad dovanoti medų, bitelių pagamintą iš lietuviškų pievų ir paupių, miškų ir pamiškių augalų nektaro yra taip gražu, taip jauku ir miela, kad net geriausio vyno butelis tam negalėtų prilygti (nebent midaus:))

Nes tai sava, tai pagaminta čia, kur gimėm ir užaugom. Taip vertiname bitininkų darbą, taip net patys apie tai ypatingai negalvodami, perduodam tradicijas kitoms kartoms ir į kraują skiepijam meilę tam, kas mūsų pačių sukurta. Juoda duona, varškės sūris su kmynais, skilandis - į eilę su medumi gali atsistoti dar dešimtys lietuviškų gėrybių.

Vertinti tai, kas kokybiška ir gera, yra puiku. Užsidaryti tarp savo sienų ir būti įsitikinusiam tik savo teisybe, yra tamsuoliškumo bruožas. Bet kai žinai, esi išbandęs daug ką ir renkiesi savą gerą produktą - tokią būseną aš vadinu sąmoningumu.

Pagalvokite apie tai, kai eidami į gimtadienį griebsite vieną iš gražia etikete viliojančių vyno butelių ar vieną iš tūkstančių sukuriamų šokoladų. Ką jūs apie juos žinote? O jei iš jums žinomo ir gerbiamo bitininko nupirksite medaus stiklainėlį ir jį gražiai supakuosite - niekada neprašausit. 

Bet šiame paskutiniame sakinyje užkoduotos dvi temos, kurioms prireiks atskirų įrašų. Kaip žinoti, kad medus (ar koks kitas produktas) geras? Ir ar dažnai jūsų neatbaido lietuviškų produktų išvaizda?

Apie tai - vėliau. O aš didžiuojuosi, kad Balžeko bičių medus yra ne tik geras, bet ir gražus medus :)

Nesusirk, prašau, nesusirk

Aš beveik visada didžiavausi ir džiaugiausi gyvendama Lietuvoje. Net jei paburnoju apie orą, apie nesisveikinančius žmones parduotuvėse ar parke, apie tai, kaip galėtum pasiekti daugiau kitur, niekad negalvojau, kad noriu iš čia išvažiuoti. Na, nebent trumpam, metams, dviems, įsikvėpti naujų įdėjų ir vėl sugrįžti.

Tačiau, kad tokios mintys beprasidedantį rudenį neateitų, reikia nesusirgti. Sirgti buvo gera tik vaikystėje, kai močiutė leisdavo gulėti lovoje, klausyti radijo ir pačiai junginėti radijo stotis. Ji nešdavo į lovą tarkuotas morkas su cukrumi ir svajodavau "kad tik ilgiau, kad tik ilgiau sirgčiau".

Dabar sirgti nėra malonumas. Gerai, na, pirmą pusdienį gal visai neblogai panaršyti internete ar pažiūrėti televizorių. Bet po to ateina jausmas tarsi diena susimaišo su naktimi ir tvyrai vakuume. Nepavargsti, bet ir neturi jėgų. Žodžiu, ne apie tai aš.

Mano mama visada sako, kad laimingas žmogus neserga. Jei esi ramus, veiklus, tiki savimi, menka tikimybė, kad tave suries liga. O jei stresą geri kaip vandenį, nemiegi, nemyli, pyksti, tik ir lauk bėdos.

Ir tiesa, ir ne. Kaskart, kai mane užpuola sloga ir gerklė ir paskambinu mamai, ji klausia: "Na, tai ko nerimauji?". "Mama, čia virusas, aš persišaldžiau". Ji reiškmingai nutęsia: "Nu nu..."

Taigi, aišku, kad reikia ieškoti laimės. Optimizmo. Saulės. Bet jei tų dalykų trūksta ar mažokai, ne pro šalį rūpintis ir savo kūnu. Realiais dalykais.

Receptų su medumi ar bičių produktais, kurie padeda nesirgti arba susirgus - begalės. Vienas iš jų - karštas pienas su medumi - iki dabar daug ką pykina :) Vaikystės prisiminimai. Kiekvieno šeimoje yra savų receptų. Aš pasakysiu trejetą:

1. Ginklas prieš kosulį. Piene ir meduje pavirti svogūnus. Taip, šitą dalyką reiktų gerti, tik svogūnus išgriebti.

2. Ginklas prieš visokius velnius ir vampyrus (ligų ir energijos), Medus su tarkuotu imbieru ir išspausta citrina yra lygu duonai su sviestu ir šviežaus česnako gabalėliais ant jos. 

3. Ginklas prieš kvėpavimo takų priešus. Tai mano Tomuko senelio, a.a. Jono Balžeko receptas. Į ramunėlių arbatą įpilti šauktą bičių pikio (natūralaus, ne sintetinto) ir daryti inhaliacijas. Įkvepi per nosį, iškvepi per burną. Ne mažiau 20 kartų. Kartoti kasdien dvi savaites, tada padaryti pertrauką ir vėl. Žinau žinau, kaip nelengva prisiversti, bet jei norite nesirgti, reikia dirbti.

O apskritai tai labiausiai norėtųsi sielos ramybės. Kad jokios blogos mintys kaip šlapi lapai prie šaligatvio neliptų... Nesirkim!



 

 

Kai norisi nusilaižyti pirštus...

Paskutinę vasaros savaitę su šeima ir draugais atostogavom Nidoje ir gaudėm jau vėstančius, bet dar malonius saulės spindulius. Taip gera buvo - Nida be jokio šurmulio, o jūra štai buvo visokia - ir kaip veidrodis, ir kaip pasišiaušę plaukai :) Kokia ji bebūtų buvusi, ir mums suaugusiems, ir mažosioms mergaitėms (mūsų Onai ir draugėms Luknei ir Paulytei) jūra buvo rojus - maudėmės visi tol, kol lūpos pradėdavo mėlynuoti.

Vis pagalvodavau, ką grįžusi parašysiu, o ta mintis atėjo visai netrukus. Važiuodami iš Neringos atgal, užsukome į Ventę. Ten viena ūkininkė augina antis. Kadangi mano vyrui antiena galėtų būti pusryčiams, pietums ir vakarienei, nusipirkome net septynias ir pardardėjome svajodami, kaip čia skaniai pasigaminti.

Antis draugauja su apelsinais, draugauja su obuoliais. Draugauja ir su troškintais kopūstais.  Labai labai mėgstu ir ne sykį gaminau anties kojeles pagal Beatos receptą su portveinu (Deja, neradau internete, yra tik vienoje iš jos knygų). Šį kartą norėjosi kažko kito. Kažko kažko...

Receptas atkeliavo iš Angelės, Tomo dėdės Jono, bitininko žmonos virtuvės. Turiu iš karto prisipažinti, kad man nepavyko jo pakartoti. Angelė pati ruošia stiprų slyvų marinatą iš vyno acto esensijos, cinamono, gvazdikėlių ir pan. Ir juo užpildama antytę suteikia paukštienai ypatingą skonį. Maniškė antis gavosi švelni kaip persikas, nors persikų joje ir nebuvo :))

Bet šiame recepte neabejotinai yra "Balžeko bičių" medus, kaip gi be jo :)

Antis a la Angelė

1. Sukapokite antį vidutinio dydžio gabaliukais ir įtrinkite druska, pipirais, ir, svarbiausia, - mairūno prieskoniais.

2. Užspauskite citrinos sulčių ir aptepkite medumi (užteks gero šaukšto, ne daugiau).

3. Pabučiuokite antytę ir palikite pasimarinuoti dieną ar daugiau.

4. Pasimarinavusią antį apkepinkite keptuvėje taip, kad apskrustų.

5. Į puodą priklokite salierų kotų, pridėkite slyvų (šviežių ar džiovintų) ir morkų.

6. Sudėkite anties gabaliuku ir užpilkite sultiniu (galima vištienos, bet aš naudoju ekologišką daržovių). Va į tą sultinį Angelė ir įmaišo pikantiško slyvų marinato, o aš įpyliau šiek tiek skysčio nuo tiesiog konservuotų slyvų. Svarbu sultinio nepadauginti, jis neturi visai apsempti anties.

7. Galų gale užtarkuokite saliero šaknies ir pašaukite į orkaitę gerai valandai ar daugiau. Antį reikia kepti kol ji pati nuo kauliukų lipti prašosi...

Kam norisi lietuviškiau, galima į tą puodą ir bulvių įmesti - jos bus tikrai skanios, pasitroškinę anties riebaliukuose. Mano paslaptis beveik visada yra mamos špižinis puodas. Storos jo sienos ir dangtis labai gerai ištroškina ir mėsą, ir daržoves. Bet kiek žinau, stikliniai puodai ar kiti orkaitėse skirti kepti indai šio patiekalo taip pat neturėtų sugadinti.

Grožis

Visoms būna rytų, kai atsibudusi pažiūri į veidrodį ir sunkiai pasakysi, kad esi princesė, ką tik miegojusi 10 valandų pūko pataluose. Man tokios princesės paveikslas visada išnyra prisiminus Audrey Hepburn ir filmą "Atostogos Romoje". Štai ji, ką tik atsikėlusi:

Visai neseniai aptikau puslapį Ema's Herbs, kuriame buvo pasidalinta receptu, kuris padeda tais atvejais, kai esi TIKRAI ne Audrey Hepburn.

Medaus nauda sveikatai buvo žinoma dar prieš mūsų erą, o šumerų dantiraščio lentelėse rasta receptų su medumi. Todėl man labai gražu, kad net ir praėjus tūkstančiams metų, mes nepamirštame, kad grožiui ir gerai savijautai kartais reikia tikrai ne sintetinių tonikų ar losjonų, o paprasčiausių gamtos dovanų, kurios beveik visada po ranka.

Citriną su medumi maišome, kai peršalam (dar pridėjus imbiero iš viso atominis sveikatos kokteilis išeina), o čia pateiktas veido valymo patarimas.

Jį perskaičiusi sugalvojau vieną gudrybę. Rytais mėgstu atgaivinti veidą šalto ledo gabaliuku. Tiesiog pasiimu jį į rankas ir vedžioju po kaktą, skruostus, smakrą, vengdama tik jautresnės paakių odos. Šaltis stangrina odą ir suteikia žvalumo. O dabar ištirpdžiau vandenyje medaus ir užšaldžiau. Oda gaus ir medaus vitaminų! Pabandykit :)

Šeima

Pažiūrėkite į bičių avilio prieigas karštą ir saulėtą vasaros dieną. Gerai įsižiūrėję pamatysite gerai sustyguotą bičių šokį: vienos įlekia, kitos išlekia, vienos įlekia, kitos išlekia. Tos, grįžtančios su nektaru ant kojelių, sekundei stabteli ir lukteli, pirmos pro duris praleidžia išeinančias. Jokio stumdymosi, jokios skubos, tik juvelyriškai plasnojantys sparneliai ore ir garsas, švelnus bzzz.

Šeima. Motinėlė. Darbininkės. Tvarka. Harmonija. Puikus darbų pasiskirstymas.

Kai įdėmiai žiūri į bičių avilį, atrodo, kad jų pasaulis tobulas. O kad mes, žmonės daugiau iš jų pasimokytume...

Mūsų avilys - Vilniuje, prie Vilnelės. Tik ne ant žemės, o ant namo stogo, arčiau saulės. Šalia liepų ir šalia užupiečių balkonuose prisodintų gėlių. Avilys vienas - tik jau nebeilgai. Bet kuris bitininkas pasakys, kad po vieną avilį laikyti tiesiog negalima. 

Avilį ir bičių šeimą gavome dovanų iš mano vyro Tomo senelio, jau amžiną atilsį garsaus bitininko Jono Balžeko. Sakė, imkit, auginkit, puoselėkit, kaip ir savo šeimą. Taip ir darome, o aš kartais galvoju, kad mūsų bičių gyvenimas nejučia tampa ir mūsų gyvenimo atspindžiu.

Pirmą žiemą ant stogo peržiemoję bitės pavasarį pasitiko taip gerai išsilaikę, kad nebetilpo avilyje. "Velniškai stipri šeima", - galvą tuomet kraipė dar gyvybingas ir darbingas senelis. Šeima nebeišsiteko avilyje, taip ir mums su Tomu nebeužteko tik mūsų dviejų. Mano pilve apsigyveno žmogutis, kuris dūminės kvapą užuodė ir bičių zvimbimą girdėjo iki pat gimimo. 

Dabar mes esame trise - šalia manęs ir Tomo atsirado mažoji Ona, kuriai bitės kol kas dar labiausiai patinka žaislų pavidalu, o medus ragautas tik per mamos pieną. Bet, o mano Ona, viskas dar prieš akis!

Senelis, arba diedukas, kaip jį visi vadino, baigė savo prasmingą gyvenimą šioje žemėje, o Tomas kartu su kitais anūkais ir giminėmis paveldėjo keletą Nuotekų kaime Ukmergės rajone esančių avilių. Balžekas iškeliavo, liko jo bitės. Jomis pažadėjome rūpintis ir taip sugalvojome "Balžeko bites", prekinį ženklą, kuris neleistų pamiršti to, kuo Jonas Balžekas šventai tikėjo iki gyvenimo pabaigos. Kad medus ir bičių produktai yra sveiko ir laimingo gyvenimo eliksyras, kad bičių pasaulis žmogų daro geresniu, kad darbas ir bitėms ir žmogui yra didžiausia vertybė.

Šiame blog'e - mūsų avilio ir mūsų šeimos kasdienybė. Kartais ji švelniai varva pro lūpas kaip šviežias medus nuo balto sūrio riekelės, kartais ją tarsi sutvirtėjusį medų reikės iškrapštyti iš stiklainio dugno.

Tikiuosi, kad susitiksim. Bzzz